Po tūkstančių ar net milijonų metų Žemės sluoksniuose apie mūsų laikus galėtų pasakoti ne tik plastikas, bet ir vištų kaulai. 2018 metais žurnale Royal Society Open Science paskelbtame tyrime mokslininkai pasiūlė šiuolaikinį mėsai auginamą broilerį laikyti vienu iš galimų žmogaus pakeistos biosferos ženklų.
Per kelis dešimtmečius žmonės taip pakeitė vištų veisimą, mitybą ir auginimo sąlygas, kad šiuolaikiniai broileriai gerokai skiriasi nuo ankstesnių naminių vištų. Tyrėjai nustatė, kad jų kūno masė nuo XX amžiaus vidurio padidėjo iki penkių kartų. Kartu pasikeitė augimo tempas, skeletas, kaulų cheminė sudėtis ir genetinės savybės.
Šie pokyčiai įvyko labai greitai ir buvo susiję su žmogaus vykdoma atranka bei pramonine paukštininkyste. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad dabartiniai broileriai tapo priklausomi nuo žmogaus sukurtų auginimo sąlygų. Antroje XX amžiaus pusėje išaugo ir jų skaičius. Tyrėjų skaičiavimu, bendra broilerių masė jau viršijo visų kitų pasaulio laukinių paukščių masę.
Todėl ateities mokslininkui vištos kaulas galėtų būti ne tik gyvūno liekana. Jis galėtų tapti ženklu, padedančiu atpažinti laikotarpį, kai žmogus itin stipriai pakeitė gyvąją Žemės dalį.
Ne tik vištą, bet ir pačią Žemę
Šis pavyzdys iliustruoja sąvoką, kurią mokslininkai vadina antropocenu. Ji apibūdina laikotarpį, kai žmogaus veikla tapo svarbiu Žemės sistemos pokyčius lemiančiu veiksniu.
Terminą 2000 metais pasiūlė chemikas Paulas Crutzenas ir ekologas Eugene’as Stoermeris. Juo buvo siekiama apibūdinti mastą, kuriuo žmonių veikla pradėjo keisti planetos klimatą, ekosistemas, kraštovaizdžius ir medžiagų apytakos ciklus.
Antropoceno sąvoka padeda į vieną vaizdą sudėti tai, kas dažnai pristatoma kaip atskiros problemos: klimato kaitą, biologinės įvairovės nykimą, miškų naikinimą, dirvožemio degradaciją, taršą ir sparčiai augantį išteklių naudojimą. Šie procesai nėra visiškai atskiri – jie vyksta toje pačioje Žemės sistemoje ir dažnai vienas kitą veikia.
Toks požiūris vadinamas Žemės sistemos mąstymu. Nauja 2026 metų Nature Reviews Earth & Environment publikacija teigia, kad antropoceno sąvoka padėjo aplinkos mokslams pereiti nuo atskirų aplinkos problemų prie visos Žemės sistemos pokyčių vertinimo.
Kodėl kalbama apie 1950-uosius?
Vienas svarbiausių antropoceno pradžios variantų siejamas su XX amžiaus viduriu. Maždaug nuo 1950 metų daugelis žmogaus veiklos rodiklių pradėjo augti itin sparčiai: energijos vartojimas, pramoninė gamyba, transportas, trąšų naudojimas, miestų plėtra ir išteklių naudojimas. Tuo pačiu metu greitėjo ir žmogaus sukeliami Žemės sistemos pokyčiai. Šis laikotarpis vadinamas Didžiuoju pagreitėjimu.
Vištų istorija labai gerai telpa į šį laikotarpį. Būtent XX amžiaus antroje pusėje pramoninė paukštininkystė išaugo iki šiandieninio masto, o žmogaus atranka pakeitė ne tik atskiro paukščio dydį, bet ir visą jo biologiją.
Tačiau višta – tik vienas pavyzdys. Žmogaus veiklos pėdsakų galima rasti plastikuose, betone, pramonės dalelėse, radionukliduose ir pakitusiuose anglies, azoto bei fosforo cikluose. Geologiniuose ir kituose gamtiniuose įrašuose jie gali išlikti gerokai ilgiau, nei gyvuos pati dabartinė civilizacija.
Epocha, kurios oficialiai nėra
Nors antropoceno terminas plačiai naudojamas mokslinėje literatūroje, oficialioje geologinėje Žemės laiko skalėje tokios epochos nėra.
2024 metais Tarptautinė stratigrafijos komisija atmetė pasiūlymą antropoceną įtraukti kaip naują geologinę epochą po holoceno. Tarptautinė geologijos mokslų sąjunga vėliau patvirtino šį sprendimą. Geologų diskusija buvo susijusi ne su tuo, ar žmogus stipriai keičia Žemę, o su tuo, ar šį pokytį galima tiksliai apibrėžti pagal geologinės laiko skalės taisykles – nustatyti aiškią pradžią ir pasauliniu mastu atsekamą geologinį požymį.
Vienu svarbiausių galimos pradžios taškų buvo laikomi 1952 metai. Juos siūlantys mokslininkai pabrėžia visame pasaulyje atsekamą plutonio signalą, atsiradusį dėl branduolinių bandymų, ir kartu vykusius kitus sparčius Žemės sistemos pokyčius. 2026 metais ši pozicija vėl buvo išsamiai pristatyta Nature Reviews Earth & Environment. Tuo pačiu metu kiti mokslininkai siūlo antropoceną suprasti kaip ilgesnį, tūkstančius metų trunkantį žmogaus poveikio Žemei procesą, kurio negalima sutalpinti į vieną datą.
Sąvoka jau išėjo už mokslo ribų
Nepaisant to, kad antropocenas nebuvo pripažintas oficialia geologine epocha, pati sąvoka jau seniai peržengė geologijos ribas. Ji naudojama aplinkos moksluose, istorijoje, socialiniuose moksluose, mene ir literatūroje.
Pavyzdžiui, Berlyno Gamtos istorijos muziejus siūlo literatūrinį garso gidą „Wie Gras“, kuriame antropocenas pasakojamas per literatūrą, poeziją, garsą ir muziejaus eksponatus. Muziejuje pristatomas pasaulis, kuriame susipina gamta, technologijos ir žmogaus veikla.
Tai gana tiksliai atspindi pačios sąvokos esmę. Antropoceno idėja svarbi ne todėl, kad atsirado dar vienas pavadinimas Žemės istorijai. Ji padeda kitaip pažvelgti į klimato kaitą, biologinės įvairovės nykimą, taršą, žemės naudojimą ir išteklių vartojimą – kaip į skirtingas vieno didelio Žemės sistemos pokyčio dalis.
Klimato reporterių inf. Unsplach.com iliustracija.