Specialiai „Klimato reporteriams“ – Kęstutis Kupšys
Šiemet Europos Sąjungoje prasidėjusi vadinamoji „omnibusų“ banga dažnai pateikiama kaip „sveiko proto sugrįžimas“: neva technokratija vėl ima viršų, o verslas pagaliau atgauna įtaką po neva pernelyg griežtų tvarumo bei kitų sričių reguliavimo metų.
Šią savaitę paskelbtos POLITICO analizės skyriaus ataskaitos „Burning through the rulebook: Europe’s omnibus fever“ (leisiu sau kūrybiškai ir aptakiai išversti kaip „ES taisyklių tomus svilina europinė omnibuso karštinė“) autoriai tikina, kad „omnibusai“ nustojo būti tik įstatymų leidybos patogumo reikalas. Esą tai – jau „valdysenos paradigma“.
Paprastai šiuo anksčiau tik siaurame įstatymų leidėjų, teisininkų sluoksnyje naudotu terminu vadintas įstatyminių iniciatyvų ES teisėje paketas, kuris leisdavo patogumo dėlei susieti vienu ypu keičiamus kelis artimus teisės aktus. Besibaigiančiais 2025-aisiais „omnibusizacija“ įgavo neregėtą mastą. Kalbama apie 19 tokių paketų, dalis jų jau paskelbta. Pašaipūnai pakrikštijo šią maniją „omnibusų parku“, referuodami į tai, kad prieš šimtmetį ir anksčiau omnibusais vadindavo tai, ką mes dabar vadiname autobusais viešojo transporto sistemoje.
Pirmieji tokie Europos Komisijos (EK) pasiūlyti paketai jau priartėjo prie finišo, kai pasiūlymai po derybų su kitais ES įstatymų leidybos dalyviais tampa realiais direktyvų ir reglamentų pakeitimais. Pirmasis omnibusas dėl įmonių tvarumo atskaitomybės sumažina ataskaitas teikiančių įmonių dalį nuo 0,17 proc. visų ES įmonių iki vos 0,03 proc. ir apriboja Įmonių tvarumo atskaitomybės direktyvos (angl. CSRD) taikymo apimtį – nuo 31 proc. visos ES įmonių apyvartos iki 13 proc.; bent jau taip apskaičiavo POLITICO. Tai reiškia, kad direktyva dengs tik aštuntadalį įmonių apyvartos – gerokai mažiau, negu anksčiau planuota (trečdalį). Vos kas 3000-tasis juridinis asmuo bus įpareigotas rengti tvarumo ataskaitas; pagrįsta klausti, kam išvis vargintasi?
POLITICO analizės skyrius pažymi, kad „(p)raktikoje CSRD paverčiama itin siaura sistema, taikoma beveik išimtinai didžiausioms Europos multinacionalinėms bendrovėms.“
Mane ypatingai liūdina Europos Parlamento narių palaikymas direktyvos apimties „apkramtymo“ pasiūlymui, kai tvarumo atskaitomybės prievolių nebeliko biržoje viešai listinguojamoms mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). Sveikas protas turėtų pasufleruoti, kad MVĮ ir taip sunkiai sekasi į save atkreipti dėmesį ir pritraukti augimui būtiną kapitalą, todėl pagrįsta manyti, kad standartizuotos tvarumo ataskaitos atveria šioms įmonės papildomas galimybes sulaukti „žaliųjų“ fondų investicijų. Ne, viską atmesti parlamentarams pasirodė lengviau negu gilintis į realias kapitalo rinkų problemas bei MVĮ rūpesčius. Kyla klausimas, kaip tokie reveransai veikia planus įgyvendinti kitą ambicingą ES iniciatyvą – Taupymo ir investavimo sąjungą (angl. SIU).
Įdomu tai, kad POLITICO specialistai, suskaičiavę susitikimų tarp lobistų bei ES sprendimą priėmėjų skaičių, aptiko iškalbingą disbalansą: didelių įmonių interesams atstovaujantys lobistai per pastaruosius 12 mėnesių susitikinėjo su Komisijos bei Parlamento atstovais dešimtis ir šimtus kartų, tuo tarpu smulkios ir vidutinės įmonės, kurių interesų rūpesčiu dažnai prisidengia EK skelbdama „omnibusus“, į tokius susitikimus „veržėsi“ itin pasyviai: būta vos kelių susitikimų kas ketvirtį.
Tad kas iš tiesų čia vyksta? Ar „omnibusizacija“ – korporacijų, stambiojo verslo interesų triumfas?
Veikiausiai ne. Leisiu sau pasiūlyti hipotezę, kad tai – valdančiųjų veiksmų koordinacijos bandymas, kai sistema ima braškėti nuo perteklinio sudėtingumo, augančio suinteresuotų pusių nepasitenkinimo ir silpnėjančio politinio legitimumo. Pastarasis aspektas gal skamba netikėtai, bet apie jį byloja jau vien tas faktas, kad siekdama priimti „Pirmąjį Omnibusą“ (dėl CSRD ir kitų tvarumo srities teisės aktų keitimo) Europos liaudies partija (angl. EPP) susiblokavo su kraštutiniais dešiniaisiais, palikdama socialiai jautresnes, ekonomikos žalinimo temai neabejingas politines jėgas nuošalyje. Kai pagrindinė, didžiausia Europos Parlamento frakcija blaškosi tarp oficialių koalicijos partnerių (ypač – socialistų) ir kraštutinių dešiniųjų, EPP rinkėjas turėtų likti visiškai pasimetęs. Demonstruojamas politinis [neva] lankstumas gali tapti nelabai patrauklia preke kituose rinkimuose. Jei silpnėjančio legitimumo klausimu jūsų neįtikina politinis argumentas, tada prašom, štai procedūrinis: „omnibusais“ ekstremaliai paskubinama politinio sutarimo eiga, viskas svarstoma karštligiškai, be parengiamųjų studijų, net ignoruojant EK deklaruojamas „geresnio reguliavimo“ taisykles.
Besibaigiančią paskutinę prieškalėdinę savaitę dalyvavau viename ekspertų grupių posėdyje. Jo metu kolega iš Danijos pademonstravo grafiką, kuriame buvo suskaičiuoti visi nuo 2009-ųjų ES įsigalioję teisės aktai finansų sektoriaus reglamentavimo srityje (specialistams pridėsiu, kad kolega pateikė duomenis apie visų trijų lygių reglamentuojančių aktų apimtį). Nuo 2016-ųjų iki 2024-ųjų teisės aktų leidybos mašina sukosi visu pajėgumu – kasmet buvo sukuriama nuo 5 iki 12,5 tūkstančio puslapių naujų tekstų. Šiuo metu veikiantis vien finansų sektoriaus teisynas apima 1629 dokumentus, kurie „telpa“ į 95 500 standartinius lapus. Ar skaičiai tikrai tokie – nežinau, netikrinau, neskaičiavau. Bet… skamba įtikinamai.
Finansų sektorius – ne išimtis, nors priežastys, dėl kurio jį reikėjo sureguliuoti tvirčiau, ganėtinai išskirtinės (prisiminkime Didžiosios 2008-2009 metų finansų krizės žaizdas). Beje, mano atsakas į kolegos dano pasisakymą buvo toks: mielieji bankininkai, nepamirškite, kad ne vartotojai reikalavo vis labiau ir labiau sudėtingos finansų rinkos; tai buvo jūsų pačių išradimas ir pasipelnymo šaltinis; tad nenuostabu, kad ir rizikoms suvaldyti reikia vis labiau smulkmeniškai finansų įstaigų veiklą reguliuojančios teisinės bazės.
Reikia sutikti, kad pastarąjį dešimtmetį ES kūrė itin tankų reguliacinį sluoksnį ne tik finansų, bet ir tvarumo srityje. O kartais – ir abiejose kartu. Viskas prasidėjo maždaug 2018-aisiais, su pirmosiomis tvarių finansų strategijomis bei priemonių planais. Toliau – taksonomija („žaliųjų veiklų“ klasifikacija), Žaliojo kurso komunikatai, direktyvos ir reglamentai su tapusiais įprastais keturių raidžių žymenimis: SFDR, CSRD, CS3D, CBAM ir taip toliau. Žaliojo kurso ambicija, pakurstyta 2019-ais rudenį vykusių milijoninių jaunimo protestų, varė EK mašiną į priekį. Šis modelis veikė tol, kol „žaliosios transformacijos“ pažadas leido nematyti paskirstymo klausimo: kas moka, kas laimi, kas pralaimi. Tačiau 2021-2022 m. energetikos krizė, Švedijos pirmininkavimo metu įsigalėjęs konkurencingumo diskursas ir augantis rinkėjų nepasitenkinimas šią pusiausvyrą sugriovė.
Dabartiniame kontekste „omnibus“ paketai atlieka labai konkrečią funkciją. Jie tarsi katapultuoja sprendimų priėmimą į viršų, apeina technokratinius pozicijų konfliktus ir perkelia diskusiją nuo „kas už tai sumokės?“ prie „kaip supaprastinti procedūras?“. POLITICO rašo: „omnibusai… nukerta kampą“.
Esu tiek ir tiek kartų girdėjęs paaiškinimą, kad konkretus Komisijos direktoratas nenorėjo daryti jokių naujų reformų dabar, kai dauguma Žaliojo kurso teisės aktų dar dorai nė nepradėjo veikti, tačiau nurodymas pateikti „omnibusuose“ supakuotus pasiūlymus dėl dalies Žaliojo kurso ambicijos „atsukimo atgal“ atėjo „iš viršaus“.
Kitaip tariant, esama įstatymų leidimo Europos arenoje leidybos būklė nesuponuoja, kad technokratinė (jei norite – vadinkite neutraliau „ekspertinė“) valdžia ima viršų. Ne, tai, tikėtina, labiau yra desperatiškas bandymas suvaldyti konfliktą, kol jis netapo atvira ES politine krize.
Procedūrinė legitimizacija per „omnibusus“ laimi, nes už to slypi EPP ir jai prijaučiančių politinių jėgų valia.
Taip, lygiagrečiai ir verslas iš to gauna naudos: aukštesnės atskaitomybės ribos, atidėti daugelio reikalavimų įsigaliojimo terminai, siauresnė taikymo sritis – įskaitant biržoje listinguojamų MVĮ iškritimą iš CSRD apimties. Tačiau tai – gynybiniai laimėjimai, paremti politine konjunktūra, o ne naujos realios korporacinės galios augimu. Klimato tikslai niekur nedingo, planetos ribos braška, visuomenės dėmesys pokyčiams tik išaugo, o reguliacinis spaudimas persikėlė į kitą plotmę. Sakoma, kad geras kompromisas būna pasiektas tada, kai visi iš derybų kambario išeina vienodai nusiminę. Jei šypsosi tik viena derybų pusė, lauk atoveiksmio.
Svarbiausia – „omnibusizacija“ visiškai dera su platesne deglobalizacijos ir regioninių blokų logika. Kai globalios rinkos ir institucijos nebesugeba išspręsti laikmečio iššūkių per įprastus mechanizmus (tarkime, jau greit bus dešimtmetis, kai tęsiasi Pasaulio prekybos organizacijos Apeliacinio organo veiklos paralyžius), konfliktai grįžta į regioninį – ES – lygmenį. Čia ir atsiranda poreikis „sutvarkyti“ taisykles, nukirsti kelio kampą teisinėje kelionėje, kad sistema apskritai išliktų valdoma. EK tam pritaikė nekaltą įrankį – vieną kitą dešimtį „omnibusų“.
Todėl tikrasis klausimas – ne kas laimėjo: privačių interesų grupių lobistai, politikai, nevyriausybinės organizacijos ar galios titanai iš užjūrio. Klausimas – ar šis stabilizavimo bandymas atneš realių, apčiuopiamų rezultatų žmonėms. Ar pamatysime mažesnes sąskaitas už energiją? Ar pajusime didesnį saugumą? Ar, galiausiai, įstengsime po kurio laiko pajusti, kad ES įstatymų leidimo procesas stiprina mūsų teisingumo jausmą? Jei ne – kitas legitimumo lūžis bus tik laiko klausimas; rinkėjų atsakas gali būti tas, kurio bijomės, ir kurio, deja, nebevadiname nerealiu.
Kęstutis Kupšys yra Vartotojų aljanso viceprezidentas, pakaitinis Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys.
Asociatyvi nuotrauka – Unsplash.com.