Šią savaitę Nairobyje (Kenija) vykstančios Jungtinių Tautų mokesčių konvencijos derybos – tai ne tik techninis procesas, bet ir gili politinė kova dėl pasaulinio teisingumo. Kai klimato krizė, skolos našta ir socialinė nelygybė smogia labiausiai pažeidžiamoms šalims, klausimas „kas turi teisę apmokestinti pasaulį?“ tampa esminiu.
Derybos dėl konvencijos, kuriose dalyvauja visos JT narės, siekia sukurti naują, įtraukią ir teisingą tarptautinę mokesčių sistemą. Tai pirmas kartas istorijoje, kai Globalių Pietų šalys sėdi prie to paties stalo kaip lygiavertės partnerės, o ne stebėtojos.
Globalių Pietų atstovai – nuo Afrikos iki Lotynų Amerikos – aiškiai formuluoja savo lūkesčius: konvencija turi nutraukti istorinę priklausomybę nuo uždarų klubų, tokių kaip EBPO, ir užtikrinti, kad mokesčių taisyklės būtų kuriamos remiantis solidarumu, o ne dominavimu. Jie reikalauja teisingo apmokestinimo teisių paskirstymo, ypač ten, kur vykdoma veikla, sukuriama vertė ir generuojamos pajamos. Tai esminis poslinkis nuo rezidavimo principo prie šaltinio principo, kuris leistų besivystančioms šalims surinkti daugiau pajamų vietoje, o ne stebėti, kaip pelnas iškeliauja į ofšorines jurisdikcijas.
Šios derybos vyksta ne tuščioje vietoje. 2025 m. Sevilijoje vykusi Ketvirtoji konferencija dėl vystymosi finansavimo (FFD4) paskelbė dokumentą, kuriame pripažįstama, kad pasaulinė finansų sistema nebeatitinka tvaraus vystymosi tikslų. Skaičiai kalba patys už save: besivystančios šalys kasmet susiduria su maždaug 4 trilijonų dolerių (maždaug 3,44 trilijono eurų) finansavimo spraga, o daugiau nei 50 Globalių Pietų šalių balansuoja ties skolų krizės riba. Tuo pat metu, kaip rodo „Tax Justice Network“ analizė, daugiau nei 1 mlrd. dolerių (maždaug 860 mln. eurų) kasdien prarandama dėl mokesčių vengimo ir slėpimo, kurį vykdo daugianacionalinės korporacijos ir turtingiausi pasaulio gyventojai.
Nauja neokolonializmo forma
Tai ne tik ekonominė problema – tai neokolonializmo forma. Kolonializmas, kuris kadaise reiškė tiesioginę teritorijų kontrolę, šiandien pasireiškia per finansines priklausomybes, skolų mechanizmus, prekybos taisykles ir mokesčių lengvatas, kurios naudingos turtingoms valstybėms. Globalių Pietų šalys tai vadina „skaitmeniniu kolonializmu“ ir „skolų kolonializmu“, nes jų fiskalinė erdvė ribojama, o sprendimų priėmimas vyksta be jų balso.
Skola, kuri turėtų būti vystymosi priemonė, šiandien dažnai tampa priklausomybės mechanizmu. Besivystančios šalys, siekdamos finansuoti infrastruktūrą, švietimą ar klimato prisitaikymą, priverstos skolintis tarptautinėse rinkose – dažnai nepalankiomis sąlygomis. Tačiau skola neša ne tik finansinę naštą. Ji atima politinę erdvę, riboja fiskalinį savarankiškumą ir paverčia šalis priklausomomis nuo donorų, kreditorių ir reitingų agentūrų.
Skolos kolonializmas pasireiškia ne tik per skaičius. Jis veikia per sąlygas, kurios pridedamos prie paskolų: privatizacija, fiskalinė drausmė, subsidijų mažinimas. Šios sąlygos dažnai diktuojamos iš išorės, be demokratinio proceso, ir ignoruoja vietos kontekstą. Tai primena kolonializmo laikus, kai sprendimai buvo priimami metropolijose, o ne kolonijose.
Alternatyva – mobilizuoti vidaus pajamas
JT mokesčių konvencijos derybos Nairobyje siūlo alternatyvą. Jos siekia sukurti sistemą, kurioje šalys galėtų mobilizuoti vidaus pajamas – ne per skolas, o per sąžiningą apmokestinimą. Jei valstybės galėtų apmokestinti veiklą, kuri vyksta jų teritorijoje, jei jos gautų dalį pelno, kuris šiuo metu iškeliauja į ofšorus, jos galėtų mažinti priklausomybę nuo skolų ir investuoti į savo žmones.
Kai pasaulio lyderiai kalba apie klimato finansavimą, dažnai girdime pažadus: 100 milijardų dolerių per metus, nauji fondai, „žalios“ investicijos. Tačiau realybė yra kitokia. Dauguma šių pažadų lieka neįgyvendinti, o klimato krizės fronto linijose esančios šalys – ypač Globaliuose Pietuose – susiduria su vis didesnėmis išlaidomis prisitaikymui, žalai atlyginti ir pereiti prie švarios energijos. Tuo pat metu milijardai dolerių kasmet nuteka iš šių šalių per mokesčių vengimą, pelno perkėlimą ir žalingas mokesčių lengvatas.
Klimato finansų nutekėjimas
Kai šalys negali surinkti pajamų iš veiklos, vykstančios jų teritorijoje, jos netenka galimybės finansuoti klimato veiksmus iš vidaus. Vietoj to jos priverstos skolintis, konkuruoti dėl ribotų dotacijų ar laukti tarptautinių pažadų, kurie dažnai vėluoja arba būna sąlygoti.
Sevilijos dokumente, priimtame FFD4 konferencijoje, aiškiai įvardyta: klimato finansavimas negali būti atskirtas nuo mokesčių teisingumo. Jei norime tvaraus vystymosi, turime užtikrinti, kad šalys galėtų mobilizuoti vidaus pajamas – ne tik per donorų paramą, bet per sąžiningą, skaidrią ir progresyvią mokesčių sistemą.
Lietuva, kaip ES narė, turi galimybę palaikyti šiuos principus. Pirma, teisingą apmokestinimo teisių paskirstymą. Tai reiškia, kad šalys, kuriose vyksta veikla, kur sukuriama vertė ir generuojamos pajamos, turi teisę apmokestinti šią veiklą. Antra, skaidrią ir privalomą informaciją apie didelės grynosios vertės asmenų turtą ir pajamas. Trečia, paramą kovai su žalingomis mokesčių praktikomis. Ketvirta, aiškią poziciją dėl klimato finansų.
Europos Sąjunga jau dabar deklaruoja paramą daugiašališkumui, vystymosi finansavimui ir klimato veiksmams. Tačiau šie principai turi būti įgyvendinami ne tik per deklaracijas, bet ir per konkrečius sprendimus – pavyzdžiui, palaikant ambicingą JT mokesčių konvencijos tekstą.
Klimato reporterių informacija. Parengta pagal užsienio spaudą.
Nuotrauka: Unsplash.com