Kalbant apie klimato kaitą, vis dažniau girdime terminą „anglies dioksido biudžetas“. Nors pavadinimas primena finansinį planavimą, iš tiesų tai – vienas svarbiausių mokslinių rodiklių, padedančių suprasti, kiek dar galime išmesti šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kad išvengtume katastrofiškų pasekmių.
Kas tai yra?
Anglies dioksido biudžetas – tai maksimalus CO₂ kiekis, kurį žmonija gali išmesti į atmosferą, kad pasaulinė temperatūra nepakiltų daugiau nei 1,5 °C, palyginti su priešindustriniu laikotarpiu. Ši riba buvo įtvirtinta 2015 m. Paryžiaus klimato susitarime ir laikoma kritiniu slenksčiu, kurį peržengus klimato pokyčiai gali tapti negrįžtami.
Remiantis Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) duomenimis, norint turėti 50 % tikimybę neperžengti 1,5 °C ribos, žmonija gali išmesti ne daugiau kaip 580 gigatonų CO₂. Jei norime padidinti tikimybę iki 67 %, biudžetas sumažėja iki 420 gigatonų.
Kodėl 1,5 °C?
Ši riba nėra atsitiktinė. Viršijus ją, pasaulis susidurs su dažnesnėmis ir intensyvesnėmis karščio bangomis, jūros lygio kilimu, vandens trūkumu ir ekstremaliu skurdu. Tai paveiks milijonus žmonių, ypač pažeidžiamiausiuose regionuose. Be to, klimato anomalijos gali sukelti domino efektą – nuo ekosistemų žlugimo iki migracijos krizės.
Laiko liko nedaug
Naujausios „Global Carbon Project“ ataskaitos duomenimis, dabartinis išmetamųjų teršalų lygis rodo, kad 1,5 °C riba gali būti peržengta jau per artimiausius šešerius metus. 2018 m. vien iškastinio kuro emisijos siekė 40,8 GtCO₂, o šiuo metu nėra jokių ženklų, kad pasaulis pasiekė emisijų piką.
Norint išlaikyti 1,5 °C ribą, iki 2050 m. pasaulinės CO₂ emisijos turi pasiekti nulį. Jei tikslas būtų 2 °C, nulinės emisijos reikalingos iki 2070 m.
Ar esame pasiruošę?
COVID-19 pandemija parodė, kaip greitai gali keistis pasaulis. Tačiau klimato krizė – tai ne laikinas iššūkis, o ilgalaikė grėsmė. Anglies dioksidas atmosferoje išlieka dešimtmečius, todėl šiandienos sprendimai turės pasekmių dar ilgai.
Klausimas, kurį turime sau užduoti: ar esame pasiruošę keisti savo gyvenimo būdą, politiką ir ekonomiką, kad išsaugotume planetą ateities kartoms?
Anglies dioksido biudžeto supratimas – tai ne tik mokslinis iššūkis, bet ir pagrindas klimato politikai, tarptautiniams susitarimams bei nacionalinėms strategijoms. Likęs biudžetas parodo, kaip greitai ir kiek turime sumažinti emisijas, kad išliktume saugiose temperatūros ribose. Tai tarsi klimato laikrodis, skaičiuojantis laiką iki kritinės ribos.
Pavyzdžiui, jei pasaulis ir toliau išmes daugiau nei 40 gigatonų CO₂ per metus, likęs biudžetas, leidžiantis neperžengti 1,5 °C ribos, gali būti išnaudotas jau per artimiausią dešimtmetį. Tai reiškia, kad kiekvienas delsimo metai drastiškai sumažina mūsų galimybes išvengti pavojingų klimato pokyčių.
„Net Zero“ tikslai – ne tik pažadai
Daugelis šalių ir įmonių paskelbė apie siekį pasiekti „nulį“ – subalansuoti išmetimus ir pašalinimus iki šio amžiaus vidurio. Tačiau ne visi šie pažadai yra vienodai patikimi. Kai kurie remiasi technologijomis, kurios dar tik kuriamos, pavyzdžiui, anglies dioksido surinkimu ir saugojimu (CCS), arba gamtiniais sprendimais, tokiais kaip miškų atsodinimas, kurie turi ribotą mastą ir ne visada yra ilgalaikiai.
Kad „neto nulio“ strategijos būtų veiksmingos, jos turi būti grindžiamos skaidriu emisijų apskaitos principu, suderintos su pasauliniu anglies dioksido biudžetu ir lydimos realių veiksmų jau dabar – ne tik pažadų ateičiai.
Natūralūs CO₂ absorbentai – pavojingai pažeidžiami
Nors gamtiniai absorbentai – miškai ir vandenynai – iki šiol padėjo sušvelninti emisijų poveikį, jie patys tampa pažeidžiami dėl klimato kaitos. Kylanti temperatūra, sausros, miškų gaisrai ir vandenynų rūgštėjimas silpnina jų gebėjimą sugerti CO₂. Kai kuriais atvejais jie netgi gali tapti emisijų šaltiniais.
Šis grįžtamasis ryšys, kai klimato kaita silpnina pačias sistemas, kurios ją stabdo, yra vienas iš pavojingiausių anglies ciklo aspektų. Todėl būtina ne tik mažinti emisijas, bet ir saugoti ekosistemas bei atkurti pažeistas teritorijas.
Reikia pasaulinio solidarumo
Anglies dioksido biudžetas yra globalus apribojimas, tačiau emisijos pasiskirsto netolygiai. Istoriškai daugiausia CO₂ išmetė turtingos šalys, o labiausiai nuo klimato pokyčių kenčia mažas pajamas turinčios valstybės, kurios prisidėjo prie problemos mažiausiai.
Teisingas klimato veiksmų planas turi pripažinti šiuos skirtumus ir užtikrinti paramą besivystančioms šalims – finansinę, technologinę ir institucinę. Tik bendromis pastangomis galime išlikti anglies dioksido biudžeto ribose ir išvengti blogiausių klimato krizės padarinių.
Pagarl užsienio šaltinius parengė R. Trainytė. Asociatyvi nuotrauka Unsplash.com.
Šį tekstą parengė „Klimato reporteriai“ (klimatoreporteriai.lt). Tai Lietuvoje nauja, nepriklausoma, nevyriausybinių organizacijų įkurta pilietinės žiniasklaidos iniciatyva, kurios tikslas – ilgainiui tapti klimato naujienų agentūra.
„Klimato reporteriai“ – viena iš projekto ŽALINK veiklų.