Klimato kaitos kontekste vis ryškiau išryškėja paradoksas: pasaulis pagamina pakankamai maisto, kad pamaitintų visus gyventojus, tačiau šimtai milijonų žmonių vis dar kenčia nuo bado. Tuo pat metu kasmet išmetami milijardai tonų maisto.
Jungtinių Tautų Aplinkos programa (UNEP) 2024 m. ataskaitoje nurodo, kad 2022 m. pasaulyje buvo išmesta apie 1,05 milijardo tonų maisto – tai sudaro 19 proc. viso vartotojams prieinamo maisto. Anot ataskaitos autorių, vidutiniškai kiekvienas žmogus išmeta apie 79 kg maisto per metus, o kasdien pasaulyje prarandama apie 1 milijardas patiekalų.
Šiuolaikinė pasaulio maisto sistema yra stipriai komercializuota ir koncentruota kelių tarptautinių korporacijų rankose. IPES-Food nurodo, kad sėklų rinką valdo vos kelios įmonės – „Bayer-Monsanto“, „Corteva“ ir „Syngenta“ – kurios kartu kontroliuoja daugiau nei 60 proc. pasaulinės komercinių sėklų pasiūlos. Pesticidų sektoriuje dominuoja tie patys vardai, o maisto perdirbimo ir prekybos srityje išsiskiria tokios korporacijos kaip „Nestlé“, „PepsiCo“, „Cargill“, „ADM“ ir „Unilever“.
Pastarosios įmonės ne tik formuoja pirkėjų vartojimo įpročius, bet ir daro įtaką politiniams sprendimams. „The Guardian“ skelbė, kad prieš metus Baku vykusiose COP29 klimato derybose dalyvavo šimtai pramoninio žemės ūkio lobistų, siekiančių išlaikyti esamą padėtį.
Maistas – pelnui, ne žmonėms
Maisto gamyba vis dažniau orientuojama į eksportą, biokuro žaliavas ir pelningus pasėlius, o ne į vietinį vartojimą ar mitybos saugumą. Net derlingos šalys dažnai eksportuoja didžiąją dalį produkcijos, o vietiniai gyventojai priversti pirkti brangius importinius produktus. Tokia sistema neefektyviai paskirsto išteklius ir didina priklausomybę nuo globalių tiekimo grandinių.
Maisto švaistymas yra viena iš didžiausių, bet mažiausiai pripažįstamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) šaltinių. Pasak „Carbon Brief“, maisto atliekos sudaro apie pusę visų maisto sistemos emisijų – tai sudaro 8–10 proc. visų pasaulinių ŠESD emisijų.
Europos Komisijos duomenimis, ES maisto atliekos sudaro apie 16 proc. visų maisto sistemos emisijų, o kasmet išmetama daugiau nei 59 mln. tonų maisto – tai reiškia apie 132 kg vienam gyventojui. Nepaisant šių faktų, ES savo atnaujintame NDC dokumente, pateiktame UNFCCC 2023 m. spalio 16 d., neįtraukia maisto švaistymo emisijų kaip atskiros kategorijos ar strateginio prioriteto.
Šalys maisto švaistymo nesprendžia?
Panaši tendencija pastebima ir pasauliniu mastu. Pasak WRAP, ReFED ir Global FoodBanking Network, tik 30 šalių iš COP30 dalyvių yra įtraukę maisto švaistymo mažinimą į savo NDC. Tarp jų – Jungtinė Karalystė, Brazilija, Kolumbija, Čilė, Indonezija, Nigerija, Kenija ir Filipinai. Šios šalys sieja maisto nuostolių mažinimą su metano emisijų mažinimu, maisto saugumu ir žiedinės ekonomikos tikslais.
Ilgą laiką maisto sistema buvo ignoruojama tarptautinėse klimato derybose. Tik pastaraisiais metais COP konferencijose pradėta kalbėti apie žemės ūkio ir mitybos klausimus. Tik po COP28 derybų, vykusių Dubajuje, „maistas pagaliau atsidūrė ant derybų stalo“.
Vis dėlto šis dėmesys išlieka fragmentiškas. Daugiausia kalbama apie technologines inovacijas – precizinį ūkininkavimą, dirbtinę mėsą, skaitmeninius sprendimus. Tokie struktūriniai pokyčiai, kaip vietinė gamyba, trumpesnės tiekimo grandinės ar bendruomeninės maisto sistemos, lieka nuošalyje.
Prioritetas – žmogaus teisė į maistą
Tvari maisto sistema turėtų būti grindžiama žmonių aprūpinimu, o ne pelno maksimizavimu. Tokia sistema apimtų vietinės gamybos ir vartojimo skatinimą, maisto atliekų mažinimą ir jų įtraukimą į klimato planus, paramą smulkiems ūkiams ir bendruomeninėms iniciatyvoms, sąžiningas prekybos taisykles ir prieinamumą visiems.
Pasak UNDP, maisto sistemų transformacija yra viena iš galingiausių priemonių, kurias šalys gali taikyti siekdamos klimato tikslų ir užtikrindamos maisto saugumą. Potsdamo klimato poveikio tyrimų institutas savo 2024 m. tyrime „Food Matters“ nurodo, kad perėjimas prie sveikesnės mitybos ir maisto švaistymo mažinimas gali sumažinti emisijas iki 7 Gt CO₂-ekv. per metus iki 2050 m. – tai reikšmingas indėlis į 1,5 °C tikslų įgyvendinimą.
Pasaulio maisto sistema šiandien vis dar veikia kaip pramoninis mechanizmas, orientuotas į pelną. Deja, šio pelno kaina – klimato krizė, badas ir prarasta maisto vertė. Kol maistas bus vertinamas tik kaip prekė, o ne kaip žmogaus teisė, nei klimato tikslai, nei socialinis teisingumas nebus pasiekti. Todėl būtina iš naujo permąstyti maisto sistemos vaidmenį klimato politikoje – ne kaip papildomą temą, o kaip esminį veiksnį, lemiantį planetos ateitį.
Parengė Rūta Trainytė.
Klimato reporterių informacija.
Asociatyvi nuotrauka: Unsplash.com. Paveikslėlis iliustruoja kaip globalizacija paveikė maisto rūšių įvairovę. Šaltinis: RAFI-USA