Per pastarąjį dešimtmetį anglies dioksido apmokestinimo sistemos tapo pagrindine klimato krizės sprendimo strategija. Tačiau šie kainodaros metodai, pagal kuriuos šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršai suteikiama piniginė vertė, nuslepia faktą, kad anglies dioksido kainų nustatymas sudaro sąlygas iškastinio kuro gavybai tęstis be jokių suvaržymų, darant klaidingą prielaidą, kad rinkos jėgos paskatins gerokai sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį.
Šiame straipsnyje apibūdinami pagrindiniai anglies dioksido apmokestinimo ir kainodaros mechanizmai bei parodoma, kodėl jie nėra tinkami klimato krizės sprendimo būdai.
Pasaulinės rinkos principais grindžiamos klimato politikos pagrindus pradėjo 1997 m. pasirašytas Kioto protokolas. Šia sutartimi išsivysčiusios šalys buvo įpareigotos mažinti savo išmetamų teršalų kiekį, tačiau ji leido šiuos įsipareigojimus įgyvendinti taikant prekybos taršos leidimais sistemas. Pagal Kioto protokolą buvo skatinama taikyti apribojimo ir prekybos sistemas (angl. cap and trade) – esą nustačius viršutinę išmetamų teršalų ribą, bus ribojamas jų kiekis, ir leisti vyriausybės reguliuojamoms korporacijoms tarpusavyje prekiauti leidimais.
Pagal ribojimo ir prekybos sistemą, pelno siekiantys teršėjai ir investuotojai gali pirkti, parduoti ir kaupti leidimus, kuriuos vyriausybė suteikia nemokamai arba parduoda aukcione. Teršėjai gali viršyti jiems nustatytus teršalų kiekius (viršutinę ribą), pirkdami leidimus iš kitų rinkos dalyvių. Visose ribojimo ir prekybos sistemose taikomi anglies dioksido išmetimo kompensavimo mechanizmai (angl. carbon offsets). Jų kreditų galima gauti įgyvendinant projektus, kuriais, kaip teigiama, mažinamas išmetamųjų teršalų kiekis kažkur kitur, darant kažką kita. Kompensacinius taršos leidimus teršėjai perka, kad galėtų teršti dar daugiau.
Laidžia ir toliau teršti
Ribojimo ir prekybos bei kompensavimo programos tiesiogiai nemažina išmetamųjų teršalų kiekio ar iškastinio kuro naudojimo. Vietoj to, jos leidžia pramonės įmonėms toliau teršti aplinką nusiperkant daugiau leidimų kitur. Dėl to išmetamųjų teršalų kiekis mažinamas tik ten, kur tai ekonomiškai naudinga (jei jis apskritai mažinamas), o teršiama teritorijose, kuriose gyvena neproporcingai daug nebaltųjų žmonių ir skurdžių bendruomenių.
Be to, anglies dioksido rinkose ir toliau dažni pakilimo ir nuosmukio ciklai.
Dėl nuolat mažų kainų teršėjai neturi ekonominių paskatų mažinti išmetamųjų teršalų kiekį. Vyriausybių reguliuojamos ribojimo ir prekybos bei kompensacijų rinkos vadinamos reikalavimų laikymosi rinkomis, o savanoriškos rinkos nepatenka į vyriausybių reguliavimo struktūras ir yra nereguliuojamos. Šias rinkas kuria pelno siekiančios privačios bendrovės ir gamtosaugos organizacijos, parduodančios kompensacinius kreditus vartotojams, teršėjams, aviakompanijoms ir korporacijoms.
Anglies dioksido kompensavimo mechanizmai dažnai yra išnaudotojiški ir riboja vietinių tautų suverenumą žemės atžvilgiu bei jų teises, taip pat juodaodžių ir kitų spalvotųjų bei mažas pajamas gaunančių bendruomenių galimybes naudotis žeme. Anglies dioksido kompensavimo mechanizmai gali apimti destruktyvius didelio masto hidroelektrinių projektus, biomasės jėgaines, kasyklų metano surinkimo, kuro keitimo ar efektyvumo projektus, vadinamuosius miškotvarkos projektus, gyvulininkystės metano virškinimo įrenginius ir daugelį kitų.
Miškų ir kitų su žeme susijusių kompensacijų mechanizmų taikymas yra itin problemiškas, nes pagal juos iškastinio kuro išmetamųjų teršalų sumažinimas klaidingai laikomas lygiaverčiu išmetamųjų teršalų sumažinimui dėl žemės naudojimo praktikos, pvz., miškotvarkos, nors mokslininkai supranta, kad iškastinio kuro anglis ir žemės anglis iš esmės skiriasi ir neturėtų būti traktuojamos vienodai. Dar daugiau problemų kyla dėl dėmesį blaškančių atskaitomybės priemonių, kuriomis neįtikinamai siekiama įrodyti, kad išmetamųjų teršalų kiekis bus sumažintas visam laikui ir kad jis nebūtų sumažintas, jei nebūtų taikoma kompensavimo programa.
Miškų kompensacinės išmokos nereiškia, kad medienos pramonė ar bendruomenės nustos kirsti medžius. Pavyzdžiui, Kalifornijoje, kur taikoma ribojimo ir prekybos sistema, paprastai 99-iems metams sutartys pasirašomos dėl „miškotvarkos“, bet tai reiškia tik tai, kad bus mažinamas medžių kirtimas. Be to, anglies dioksido kompensacijos kaina išliko tokia maža, kad ji negali konkuruoti su didelę miškų kirtimo riziką keliančių žaliavų auginimu ir išgavimu, pavyzdžiui, soja, palmėmis, mediena ir iškastiniu kuru.
Be to, anglies dioksido brokeriai savanoriškoje rinkoje vis dažniau taikosi į vietinių tautų lyderius, siekdami įgyti teisę į jų žemėse esančią anglies dioksido dalį.
REDD – prieštaringai vertinama kolonialistinė schema
2007 m. Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija (JTBKKK) ir Pasaulio bankas pristatė prieštaringai vertinamą kolonialistinę schemą REDD (miškų naikinimo ir nykimo sukeliamų išmetamųjų teršalų mažinimas). 2010 m. REDD buvo išplėsta iki REDD+, kuri turėjo apimti miškų išsaugojimą, „tvarų miškų valdymą“ ir „anglies sankaupų didinimą“.
Įprastinis REDD+ projektas žada ekonomines paskatas bendruomenėms Globaliuosiuose Pietuose (dažniausiai toms, kurių miškai nepažeisti) mainais į miškų tvarkymą ir kreditų pardavimą teršėjams už tariamai miškuose sukauptą anglies dioksidą.
Tokius projektus paprastai lydi teiginys, esą miškai kertami dėl to, kad nepažeistiems miškams suteikiama per maža ekonominė vertė, ir kad miškingoms Pietų šalims skiriant lėšų miškams išsaugoti, bus galima juos apsaugoti ir kartu paremti ekonominį vystymąsi. Šiam teiginiui prieštarauja daugelis čiabuvių tautų ir miškų bendruomenių – jos įspėja, kad miškų kainos nustatymas iš tiesų skatina anglies dioksido prekeivius, stambias bendroves ir vyriausybes toliau grobstyti žemę.
„Šiam teiginiui prieštarauja daugelis čiabuvių tautų ir miškų bendruomenių – jos įspėja, kad miškų kainos nustatymas iš tiesų skatina anglies dioksido prekeivius, stambias bendroves ir vyriausybes toliau grobstyti žemę.”
Iš tikrųjų REDD+ projektuose paprastai taikoma strategija „skaldyk ir valdyk“. Bendruomenės dažnai susiduria su naujais savo pragyvenimo šaltinių veiklos apribojimais, nauja apskaitos našta, žemės užgrobimu ir gyventojų kriminalizavimu, o pažadėtų pinigų dažnai negauna, todėl didėja vidinė įtampa ir nesutarimai bendruomenėse. Tik nedaugelis bendruomenių apskritai yra informuojamos, kad jų pasirašytos sutarties tikslas – sukurti taršos teises tolimoms pramonės šakoms ir verslo sektoriams, taip paneigiant bet kokias pastangas gauti informuotų bendruomenių sutikimą.
Anglies dioksido mokestis – tik dar vienas trukdis atsisakyti iškastinio kuro
Kita klimato kaitos švelninimo politika – anglies dioksido mokestis, t. y. teršėjų mokamas mokestis už jų išmetamus teršalus. Istoriškai anglies dioksido mokesčiai nesulaikė pramonės įmonių nuo taršos, nes korporacijos gali lengvai sumažinti savo išlaidas perkeldamos jas vartotojams, mažindamos darbuotojų atlyginimus, naikindamos profsąjungas, vengdamos mokesčių, lobistiškai siekdamos didesnių subsidijų ar teisminio imuniteto ir kt. Pastaruoju metu padidėjo susidomėjimas vadinamąja „prieglobsčio REDD+“ su anglies dioksido mokesčiu, kuris leidžia taršioms pramonės įmonėms gauti mokesčių lengvatą mainais į investicijas į REDD+ projektus.
Tokios sistemos kaip „anglies dioksido mokestis ir dividendai“ arba „apribok ir investuok“ yra anglies dioksido mokesčio schemos, teigiančios, kad korporacijų sumokėtos lėšos bus panaudotos klimato kaitos švelninimo projektams arba kompensacijoms energijos vartotojams.
Tokias schemas taiko Kanada ir Šveicarija. JAV tokie anglies dioksido mokesčiai buvo primesti skurstantiems ir spalvotųjų bendruomenėms, žadant jiems pajamas ir taip siekiant lobizmo ir paramos anglies dioksido mokesčiui. Nors ir viliojančios, šios sistemos yra tik dar vienas trukdis atsisakyti iškastinio kuro, nes mokestinės pajamos priklauso nuo nuolatinės taršos ir niekaip nepadeda sustabdyti gavybos.
„Nors ir viliojančios, šios sistemos yra tik dar vienas trukdis atsisakyti iškastinio kuro, nes mokestinės pajamos priklauso nuo nuolatinės taršos ir niekaip nepadeda sustabdyti gavybos.”
Tuo metu, kai čiabuvių tautos kovoja prieš hidraulinį ardymą (milžinišką žalą gamtai darantį iškastinio kuro gavybos būdą, angl. fracking) ir vamzdynus, o azijiečių, juodaodžių ir lotynų amerikiečių bendruomenės kovoja su astma ir kitais sveikatos sutrikimais, patiriamais gyvenant šalia naftos perdirbimo gamyklų, anglies dioksido mokestis ir dividendai sukelia nesutarimus aplinkosaugos ir klimato teisingumo judėjimuose, nes šis mokestis yra finansinio priklausomumo mechanizmas: tam tikroms bendruomenėms ar kitiems projektams žadant pinigines išmokas, taršai leidžiama tęstis. Tokios išmokos gali būti skiriamos kaip „privilegijos“, kuriomis gali būti finansuojamos privačios korporacijos, o ne bendruomenės; galiausiai tai – tik dar daugiau klaidingų sprendimų.
Šis tekstas pirmą kartą publikuotas leidinyje „Hoodwinked in the houthouse. Resist False Solutions to Climate Change“ („Užsimerkę šiltnamyje. Atsparumas klaidingiems klimato kaitos sprendimams“) 2021 m. , publikuotame portale https://climatefalsesolutions.org/.
Šį tekstą parengė: „Indigenous Environmental Network“: ienearth.org, co2colonialism.org, „Indigenous Environmental Network“: ienearth.org, co2colonialism.org.
Vertimas į lietuvių kalbą: Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
„Klimato reporteriai“ – viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, lėšomis.