Šiame straipsnyje apie lokalizavimą ir galios pokyčius kalbamės su PIANGO – Ramiojo vandenyno salų nevyriausybinių organizacijų asociacija, kuri jau daugiau nei 30 metų stiprina pilietinę visuomenę 24 Ramiojo vandenyno salų šalyse ir teritorijose. Apie tai, ką Ramiojo vandenyno regione iš tiesų reiškia lokalizavimas, kalbėjomės su PIANGO vykdančiąja direktore Emeline Siale Ilolahia ir koordinatoriumi Akmalu Ali.
Lokalizavimas: Ramiojo vandenyno regiono apibrėžimas
„Lokalizacija Ramiojo vandenyno regione yra labai paprasta, – pradeda Akmalas, – tai reiškia, kad vietos lyderiai nustato vietos darbotvarkę ir jai vadovauja. Visi kiti prisijungia laikydamiesi bendradarbiavimo principo – palaikyti, o ne primesti savo nuomonę.“ Akmalo nuomone, lokalizavimas susijęs ne tik su finansavimu, bet ir su sprendimų priėmimu, ryšiu su bendruomenėmis, atskaitomybe, išteklių dalijimusi ir teisinga partneryste.
„Nors humanitarinės pagalbos lėšos pasiekia vietos veikėjus, turime suprasti, kad lokalizavimas yra daugiau nei pinigai – tai susiję su tuo, kas turi galią priimti sprendimus krizės metu. Niekas geriau už pačius žmones nežino, kas jiems naudinga“, – dalinasi Akmalas.
PIANGO vykdomoji direktorė Emeline Ilolahia, pritardama dar pabrėžia, kad lokalizavimas nėra tendencija – tai natūralus ir būtinas grįžimas prie Ramiojo vandenyno darbo būdų. „Visada turėjome sistemas, kurios buvo paremtos bendruomene, santykiais ir atskaitomybe. Lokalizavimas – tai jų pripažinimas ir atkūrimas“,– sako ji.
PIANGO dėmėsį į lokalizaciją sutelkė gerokai anksčiau, nei tai tapo madingu žodžiu pasauliniame humanitariniame diskurse. 1993 m. Fidžio socialinių paslaugų taryba, kurios narė yra PIANGO, įsteigė Nacionalinį nelaimių koordinavimo centrą. Centrą iki 1998 m. Fidžio vyriausybė oficialiai pripažino pagrindine pilietinės visuomenės agentūra, kuri reaguoja nelaimių ir katastrofų atveju, taigi apie vietos bendruomenių įgalinimą šiame regione kalbame nuo 9-ojo dešimtmečio.
Akmalo įsipareigojimas siekti teisingumo humanitariniame sektoriuje yra labai asmeniškas. „Man buvo 11 metų, kai Fidžį nusiaubė ciklonas Kina. Mūsų kaimas buvo užtvindytas. Prisimenu tą neteisingumo jausmą – savaitės be vandens ir elektros, o pagalba pasiekdavo ne visus, – prisimena jis. – Ši patirtis man įskiepijo mintį, kad turime stengtis, jog humanitarinėje sistemoje būtų užtikrintas sąžiningumas ir teisingumas.“
Pamokos iš Vanuatu ir Fidži
Ciklonas „Pam“ Vanuatu nusiaubė 2015 m., o ciklonas „Winston“ Fidžį – 2016 m. Šie du ciklonai minimi kaip kertiniai lūžiai regiono politikoje. Užuot suteikę daugiau galimybių reaguoti vietos lygmeniu, tarptautiniai veikėjai dažnai užgoždavo sistemą ar ja naudojosi: pristatydavo pasibaigusio galiojimo vaistus, dėvėtus apatinius drabužius ir didelius kiekius netinkamų prekių. „Žmonės naudojosi Vanuatu kaip šiukšlynu“, – atvirauja Akmal.
Jis papildo, kad ir koordinavimo trūkumas ne tik sukėlė logistinius košmarus – tai išvargino ir vietos pagalbos ir reagavimo tarnybas, sutrikdė sistemų veikimą ir sukėlė dar daugiau žalos. Šios situacijos metu organizacijos pradėjo kelti klausimą, kiek lėšų, skirtų pagalbai ekstremalių situacijų metu pasiekė bendruomenes ir koks buvo tikrasis poveikis.
FALE: Ramiojo vandenyno humanitarinės pagalbos modelis
Reaguodama į šias 2015-2016 m. situacijas PIANGO įsteigė FALE (Facility Aiding Locally-Led Engagement) – regioninį humanitarinės pagalbos centrą, paremtą Ramiojo vandenyno šalių žiniomis, vertybėmis ir lyderyste. FALE modelį sudaro šeši nacionaliniai centrai (Fidžis, Tonga, Vanuatu, Saliamono Salos, Samoa ir Kiribatis), o pagrindiniai tikslai yra trys:
1. Sukurti alternatyvias struktūras, kurios papildytų, o ne konkuruotų su vyriausybės pastangomis ekstremalių situacijų metu.
2. Stiprinti vietos pajėgumus, įskaitant Ramiojo vandenyno regiono ekspertų – nuo inžinierių iki į pensiją išėjusių specialistų – telkimą.
3. Kurti bendrus išteklius, pavyzdžiui, nedidelius regioninius avarinių atsargų sandėlius.
FALE taip pat remiasi tradicinės „fale“ – Ramiojo vandenyno namo, pagaminto iš vietinių medžiagų ir neturinčio sienų – simbolika. „Mūsų fale namuose nėra sienų – visi yra laukiami. Ir kaip ir mūsų tradiciniuose namuose, taip ir ši vietos bendruomenių reagavimo sistema, ji pastatyta taip, kad atlaikytų 5 kategorijos ciklonus“ – dalinasi Akmalas.
Galia, pasiruošimas ir pasipriešinimas
PIANGO nesenai inicijavo dokumentą apie išankstinius humanitarinius veiksmus, parengtą bendradarbiaujant su vyriausybės Humanitarine patariamąja grupe. Dokumente raginama pereiti nuo reaktyvios pagalbos prie aktyvaus pasirengimo, kuriam vėlgi vadovautų vietos gyventojai. Nors pažanga matoma, tačiau Akmalas primena, kad iššūkių dar daug: „Visi kalba apie galios perkėlimą, bet tik nedaugelis nori tai daryti. Tikrasis galios perkėlimas reiškia kontrolės atsisakymą. Daugeliui tai nemalonu.“
Emeline antrina šiai minčiai ir perspėja: simbolizmo ir simbolinių gestų nepakanka. Ji teigia, kad lokalizavimas neturi būti suprantamas tik kaip pilietinės visuomenės ar bendruomenių įtraukimas dėl „pliuso užsidėjimo“. Lokalizavimas turi būti pasitikėjimo, išteklių ir atsakomybės perskirstymas, nes priešingu atveju rizikuojame sustiprinti tą pačią galios disproporciją, tik su naujomis etiketėmis.
Lokalizacija Ramiojo vandenyno regione nėra tik idėja – tai gyva tikrovė. O PIANGO vadovybė primena mums, kad tvariausias ir veiksmingiausias humanitarinis atsakas yra tas, kuris prasideda ir baigiasi bendruomenėje.
Kaip sako Akmalas: „Lokalizacija nėra malonė, kurios prašome – tai teisė, kurią reikia gerbti.“
Parengė Bibbi Abruzzini, BothNomands bendraįkūrėja. PIANGO nuotraukoje Emeline Ilolahia.
Vystomojo bendradarbiavimo platformos vertimas.
„Klimato reporteriai“ – tai Lietuvoje nauja, nepriklausoma, nesiekianti pelno, nevyriausybinių organizacijų įsteigta pilietinė iniciatyva, kurios tikslas – ilgainiui tapti klimato naujienų agentūra.
„Klimato reporteriai“ viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.
Daugiau apie projektą ŽALINK>>