Pastarojo meto įvykiai rodo, kad klimato kaitos valdymas vis labiau tolsta nuo įprasto modelio, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko nacionalinės vyriausybės ir tarptautinės organizacijos. Dešimtmečiais politinės institucijos į klimato krizę reagavo per lėtai, sprendimai buvo fragmentuoti, priklausomi nuo geopolitinių ciklų ir vidinių konfliktų. Tvarūs sprendimai buvo diegiami nenoriai, o taršios veiklos – toliau subsidijuojamos.
Tuo metu visuomenėje formavosi iniciatyvos, kurios veikė greičiau ir nepriklausomai nuo politinių centrų. Šį reiškinį mokslininkai įvardija kaip policentrinį klimato valdymą – modelį, kuriame klimato veiksmai pasiskirsto tarp daugybės tarpusavyje susijusių, bet autonomiškų veikėjų.
Ši koncepcija remiasi tyrimais, analizuojančiais, kaip klimato sprendimai šiandien formuojami ne vienoje institucijoje, o įvairiuose lygmenyse: nuo mokslinių konsorciumų iki savivaldybių, nuo vietos bendruomenių iki verslo įmonių.
Mokslas kaip struktūrinis klimato valdymo centras
Nobelio premijos laureatė Elinor Ostrom savo darbe A Polycentric Approach for Coping with Climate Change dar 2010 metais teigė, kad globalios problemos negali būti sprendžiamos vien centralizuotai. Jos argumentas paprastas: klimato sistema yra sudėtinga, todėl ir valdymo sistema turi būti daugiasluoksnė.
Mokslas šiame modelyje atlieka pamatinį vaidmenį – teikia duomenis, kuria metodus ir analitinius instrumentus, leidžiančius suprasti klimato procesų dinamiką. Šiandien mokslininkai ne tik generuoja žinias, bet ir palaiko tarptautines klimato institucijas net tada, kai politinė valia silpnėja. JAV mokslininkų sprendimas tęsti darbą IPCC (angl. Intergovernmental Panel on Climate Change) struktūrose nepaisant politinių pokyčių yra vienas iš pavyzdžių, kaip mokslas gali veikti autonomiškai.
Klimato veiksmai „iš apačios“
Britų geografė Harriet Bulkeley savo darbuose (Governing Climate Change, 2010; Urban Climate Politics, 2019) pabrėžė, kad klimato valdymas vis labiau persikelia į miestų ir regionų lygmenį. Savivaldybės diegia prisitaikymo planus, kuria atsinaujinančios energijos kooperatyvus, investuoja į tvaresnę infrastruktūrą ir dažnai veikia greičiau nei nacionalinės vyriausybės. Vietos institucijos tiesiogiai susiduria su klimato rizikomis, todėl jų motyvacija veikti yra didesnė.
H. Bulkeley tyrimai rodo, kad klimato valdymas šiandien yra daugiacentris, o miestai tampa vienu iš svarbiausių veikėjų. Tai ypač akivaizdu Pietryčių Azijoje, kur ekstremalūs reiškiniai – potvyniai, nuošliaužos, liūtys – verčia miestus nepriklausomai nuo nacionalinės politikos kurti prisitaikymo strategijas. Panašios tendencijos matomos ir Europoje, kur miestai diegia žaliąją infrastruktūrą, plečia dekarbonizuotus viešojo transporto tinklus, kuria energijos bendrijas ir steigia prisitaikymo prie karščio bangų programas.
Pilietinės iniciatyvos ir aktyvizmas
Policentrinio valdymo tyrėjai pilietines iniciatyvas vadina būtinu klimato valdymo elementu. E. Ostrom teigė, kad kolektyviniai veiksmai dažnai prasideda nuo mažų grupių, kurios kuria socialines normas ir praktikas, vėliau tampančias platesnių pokyčių pagrindu.
Šiandien tai matome įvairiuose vietos bendruomenių įgyvendinamuose prisitaikymo projektuose, klimato švietimo iniciatyvose ir aktyvistų tinkluose. Šie veikėjai neturi formalios galios, tačiau jų veikla kuria socialinį spaudimą ir naujus elgsenos standartus, kurie ilgainiui formuoja politines kryptis.
Klimato rizikų valdymas kaip ekonominė strategija
Policentriniame modelyje savo vaidmenį atlieka ir verslo sektorius. Tik jis veikia vadovaudamasis ekonomine logika. Supratimas, kad klimato kaita veikia įmonių finansinius rezultatus, jau senokai būdingas daugelio, ypač stambių, įmonių finansininkams. Tai akivaizdu, nes ekstremalūs reiškiniai tiesiogiai veikia tiekimo grandines, augina žaliavų kainas ir brangina draudimą. Pastaruoju metu įsigali suvokimas, kad to per maža, nes reikia taikyti dvejopo reikšmingumo principą.
Tai reiškia, kad įmonės veiklos atskaitomybė ir analizė turi vertinti finansinį materialumą – kaip klimato ir kitų susijusių veiksnių visuma veikia įmonę („iš išorės į vidų“), ir taip pat poveikio materialumą – kaip pati įmonė veikia aplinką ir visuomenę („iš vidaus į išorę“).
Tikimasi, kad suvokiančios šiuos iššūkius įmonės investuos į tvarumą tiek dėl verslo rizikų valdymo bei ilgalaikio išlikimo, tiek ir dėl geros reputacijos išsaugojimo per mažinamą anglies ir aplinkosauginį pėdsaką.
Visgi tai, kad skirtingi veikėjai prisideda prie klimato sprendimų dėl skirtingų priežasčių, nėra trūkumas – jų veiksmai formuoja bendrą rezultatą.
Kultūra – komunikacijos tarpininkas
Įdomus yra kultūros sektoriaus vaidmuo. Jis padeda visuomenei suprasti klimato kaitos priežastis ir pasekmes, tačiau nėra pagrindinis sprendimų generatorius. Tai atitinka aukščiau minėtų mokslininkų įžvalgas: klimato valdymas yra ne tik techninis, bet ir socialinis procesas, kuriame svarbu ne tik priemonės, bet ir jų suvokimas.
Kultūros institucijų sprendimas įtraukti klimato temas į viešąją erdvę – filmuose, spektakliuose, parodose, net mokslinės fantastikos žanro knygose – yra dalis platesnio komunikacinio lauko, kuris padeda formuoti visuomenės supratimą, netiesiogiai prisidedant ir prie politinių ar ekonominių sprendimų.
Policentrinio valdymo paradoksas
E. Ostrom teigimu, policentrizmo sėkmė priklauso nuo stabilaus finansinio pagrindo. Jai pritarė ir Jungtinės Karalystės politologas Andrew Jordan, Nyderlandų aplinkos politikos tyrėjas Dave Huitema (2014), taip pat H. Bulkeley (2019). Visi jie pabrėžė: policentrinis valdymas nėra savaime tvarus – jam būtinas nuoseklus finansinis palaikymas.
Tačiau pastaraisiais metais daugelyje šalių finansavimas NVO ir bendruomenių projektams mažėja. Jei ši tendencija tęsis, savivaldybės neteks partnerių, bendruomenės – galimybių inicijuoti pokyčius, o klimato valdymas vėl susitrauks į lėtą, centralizuotą modelį, kuris jau įrodė savo ribotumą.
Todėl šiandien svarbiausia ne tik pripažinti policentrinį valdymą kaip realybę, bet ir užtikrinti, kad jis turėtų sąlygas veikti.
Parengė Rūta Trainytė.
„Klimato reporterių“ informacija.