2025 m. JAV administracijos sprendimas pasitraukti iš Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (angl. IPCC) yra reikšmingas politinis žingsnis, kurio pasekmės jaučiamos ne tik tarptautinėje klimato politikoje, bet ir globalioje mokslo bendruomenėje. Nors toks sprendimas nebuvo visiškai netikėtas, jis kelia rimtų klausimų dėl mokslo ir politikos santykio, JAV vaidmens pasaulinėje klimato darbotvarkėje bei dėl to, kaip tarptautinė akademinė bendruomenė geba atsilaikyti prieš politinius svyravimus.
Kaip rašoma ketvirtadienį, sausio 8 d., išplatintame JAV akademinio aljanso IPCC (angl. US Academic Alliance for the IPCC, USAA-IPCC) iniciatyvos pranešime, D. Trumpo administracijos sprendimas buvo „nuviliantis, bet ne netikėtas“.
„JAV klimato mokslininkai nepaprastai prisidėjo prie mūsų planetos gyvybę palaikančių sistemų supratimo bei žinių apie klimato kaitos poveikį ir rizikas. Jų, kaip pagrindinių IPCC ataskaitų rengėjų, vaidmuo padėjo Jungtinėms Valstijoms išlaikyti pirmaujančias pozicijas mokslo ir technologijų srityje, ir šis pasaulinis mokslinis bendradarbiavimas tęsis nepaisant šio apgailėtino sprendimo“, – teigė Rutgerso universiteto Žmogaus ekologijos profesorė dr. Pamela McElwee, einanti šio aljanso priežiūros komiteto pirmininkės pareigas.
IPCC nuo pat savo įkūrimo 1988 m. buvo kertinė institucija, jungianti tūkstančius mokslininkų iš viso pasaulio, siekiant sistemingai vertinti klimato kaitos priežastis, poveikį, rizikas ir galimus sprendimus. IPCC ataskaitos tapo pagrindu tiek tarptautiniams susitarimams, tokiems kaip Paryžiaus klimato susitarimas, tiek nacionalinėms ir vietos lygmens politikoms – nuo energetikos transformacijos iki prisitaikymo prie klimato kaitos planų.
Todėl JAV pasitraukimas iš IPCC reiškia ne tik formalų atsiribojimą nuo vienos tarptautinės organizacijos. Tai signalas apie visišką JAV federalinės valdžios atsitraukimą nuo daugiašalio bendradarbiavimo klimato klausimais ir mokslo įrodymais grįstos politikos formavimo. Dar prieš oficialų sprendimą JAV Valstybės departamentas nuo 2025 m. vasario mėn. nustojo nominuoti ekspertus dalyvauti IPCC veikloje, nebefinansavo mokslininkų kelionių į IPCC susitikimus. Kaip rašo USAA-IPCC, pernai JAV pirmą kartą nuo IPCC įkūrimo nedalyvavo IPCC institucinėse (valdymo) sesijose.
Šiame kontekste itin svarbus tampa JAV akademinės bendruomenės atsakas. 2025 m. kovą buvo įkurta USAA-IPCC iniciatyva, kurios tikslas – užtikrinti, kad JAV mokslininkai ir toliau galėtų visavertiškai dalyvauti IPCC veikloje nepriklausomai nuo federalinės valdžios pozicijos. Šis aljansas tapo savotišku „instituciniu tiltu“ tarp JAV mokslo ir tarptautinės klimato mokslo bendruomenės.
USAA-IPCC jau dabar atlieka kritiškai svarbų vaidmenį. Daugiau nei 70 JAV piliečių ir JAV dirbančių ekspertų, einančių pagrindines pareigas IPCC struktūrose – nuo koordinuojančių pagrindinių autorių iki peržiūros redaktorių ir komitetų narių – tęsia savo darbą IPCC procesuose. Be to, aljansas perėmė ekspertų nominavimo funkciją: 2025 m. balandį jis nominavo net 282 autorius IPCC Septintajai vertinimo ataskaitai, o metų pabaigoje – dar 33 ekspertus metodologinei ataskaitai apie anglies dioksido šalinimo, surinkimo, panaudojimo ir saugojimo technologijas.
Šis skaičius pats savaime parodo, kokio masto yra JAV mokslininkų indėlis į pasaulinį klimato mokslą – ir kokia didelė būtų netektis, jei šis indėlis būtų nutrauktas. JAV mokslininkai dešimtmečius buvo tarp lyderių klimato modeliavime, Žemės sistemų tyrimuose, ekstremalių reiškinių analizėje ir klimato politikos poveikio vertinime.
Svarbu žinoti, kad IPCC nėra politinė institucija siaurąja prasme. Tai – mokslinis procesas, grindžiamas kolektyvine ekspertize, recenzavimu ir konsensusu. Todėl politiniai sprendimai, ribojantys dalyvavimą IPCC, tiesiogiai smogia ne „klimato politikai“, o pačiam žinių kūrimo ir dalijimosi mechanizmui. Kaip pabrėžia JAV akademinės bendruomenės atstovai, mokslas negali augti ar inovuoti izoliuotai – jis egzistuoja kaip globali ekosistema, kurioje duomenys, metodai ir interpretacijos nuolat cirkuliuoja tarp šalių ir institucijų
Europos ir Lietuvos kontekste šis JAV sprendimas taip pat turi reikšmę. IPCC autoritetas ir patikimumas remiasi būtent tuo, kad ataskaitas rengia plataus spektro mokslininkai iš skirtingų regionų, disciplinų ir politinių sistemų. Bet koks didelės valstybės pasitraukimas silpnina ne tik institucinį stabilumą, bet ir suteikia argumentų klimato kaitos neigėjams bei tiems politiniams judėjimams, kurie siekia diskredituoti mokslo įrodymus.
Tačiau USAA-IPCC pavyzdys rodo ir kitą medalio pusę: mokslo bendruomenė gali būti atspari politiniams svyravimams. Akademinių institucijų, tokių kaip universitetai ir mokslinių tyrimų centrai, gebėjimas savarankiškai organizuotis, rinkti lėšas, nominuoti ekspertus ir palaikyti tarptautinius ryšius tampa vis svarbesniu veiksniu klimato valdymo architektūroje. Tai taip pat siunčia svarbią žinutę kitoms šalims: klimato mokslas nepriklauso vien vyriausybėms.
Ilgalaikėje perspektyvoje JAV pasitraukimas iš IPCC gali turėti ir paradoksalių pasekmių. Viena vertus, jis silpnina JAV politinį balsą klimato derybose – ir tai netgi lemtų galimybę lengviau susitarti šalims, liekančioms pasaulinėje klimato kaitos valdymo sistemoje. Be to, šis vienašalis JAV žingsnis gali paskatinti stipresnį akademinės diplomatijos vaidmenį, kai universitetai, mokslininkų draugijos ir tyrimų institutai tampa pagrindiniais tarptautinio bendradarbiavimo kanalais. Tokia raida verčia permąstyti, kas šiandien iš tiesų atstovauja „nacionaliniams interesams“ klimato krizės akivaizdoje – ar trumpalaikiai politiniai sprendimai, ar ilgalaikė investicija į žinias, inovacijas ir globalų solidarumą.
Klimato krizė, skirtingai nei politiniai ciklai, nesustoja. Todėl IPCC ir jį palaikančių mokslininkų darbas išlieka esminis, nepaisant politinių kliūčių. JAV akademinės bendruomenės sprendimas likti IPCC procesuose yra svarbus priminimas, kad klimato mokslas – tai bendras žmonijos projektas, kurio negalima sustabdyti vienu administraciniu sprendimu
Parengė: „Klimato reporteriai“