Praėjusią savaitę paskelbta „Tax Justice Network“ analizė pateikė skaičių, kurio sunku nepastebėti: pasaulio valstybės kasmet galėtų surinkti apie 500 mlrd. JAV dolerių daugiau pelno mokesčio, nedidindamos mokesčių tarifų. Tyrime modeliuojama, kiek papildomų pajamų būtų galima gauti pakeitus tarptautinių korporacijų pelno apmokestinimo principą – pereinant nuo vadinamojo „pay where you say“ prie „pay where you play“ principo, lietuviškai – „mokėk ten, kur vykdai veiklą“. Kitaip tariant, tarptautinių korporacijų pelnas būtų labiau siejamas su šalimis, kuriose iš tikrųjų vykdoma ekonominė veikla, o ne su vieta, kur pelnas deklaruojamas.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip siauras mokesčių ekspertų ginčas. Tačiau iš tiesų kalbame apie vieną svarbiausių klimato teisingumo klausimų.
Ar pasauliui tikrai trūksta pinigų?
Jau daugelį metų tarptautinėse klimato derybose girdime tą patį argumentą – valstybėms trūksta lėšų prisitaikyti prie klimato kaitos, investuoti į švarią energetiką ar reaguoti į klimato kaitos sukeltus nuostolius. Turtingos valstybės diskutuoja, kiek milijardų galėtų skirti klimato finansavimui, o besivystančios šalys nuolat primena apie didžiulį finansavimo poreikį.
Tačiau šiandien vis garsiau skamba visai kitas klausimas. O kas, jei problema nėra vien pinigų stygius? Kas, jei problema yra taisyklės, leidžiančios tarptautinėms korporacijoms perkelti pelną į jurisdikcijas, kuriose jis apmokestinamas mažiau, nors ekonominė veikla vyksta kitur?
Būtent šią mintį šiandien kelia ne tik „Tax Justice Network“, bet ir vis daugiau vystomojo bendradarbiavimo organizacijų. Pastaraisiais metais jų retorika pastebimai pasikeitė. Jei anksčiau daugiausia kalbėta apie didesnę paramą besivystančioms šalims, šiandien vis dažniau pabrėžiama, kad ilgalaikio teisingumo nebus tol, kol valstybės negalės sąžiningai surinkti joms priklausančių mokesčių. Taigi mokesčių teisingumas tiesiogiai siejasi ir su klimato finansavimu.
Nuo donorystės prie ekonominio teisingumo
Tai iš esmės keičia patį vystomojo bendradarbiavimo pasakojimą.
Pagalba išlieka svarbi. Tačiau vis dažniau sakoma, kad ne mažiau svarbu pakeisti pasaulio ekonomikos taisykles taip, kad šalys galėtų pačios mobilizuoti daugiau viešųjų pajamų ir mažiau priklausytų nuo išorinio finansavimo. Kitaip tariant, pereinama nuo donorystės prie ekonominio teisingumo.
Šis pokytis ypač svarbus klimato politikai.
Klimato politika prasideda nuo viešųjų finansų
Šiandien klimato krizė dažnai pristatoma kaip technologijų arba energetikos problema. Tačiau iš tikrųjų ji yra ir viešųjų finansų problema.
Be pakankamų valstybės pajamų sunku finansuoti atsparią infrastruktūrą, prisitaikymą prie ekstremalių orų ar teisingą energetikos transformaciją. Todėl klimato politika vis labiau priklauso nuo to, ar valstybės apskritai pajėgios surinkti mokesčius iš ekonominės veiklos, vykstančios jų teritorijoje.
Čia ir atsiranda klimato bei mokesčių teisingumo sankirta.
Jeigu valstybė praranda pajamas todėl, kad tarptautinės korporacijos gali perkelti pelną ten, kur mokesčiai mažesni, ji praranda ne tik statistinę mokestinę įplauką. Ji praranda galimybę finansuoti viešąsias paslaugas, investuoti į atsparumą ir spręsti klimato krizės padarinius.
Naujos pasaulinės taisyklės
Neatsitiktinai šios diskusijos šiuo metu vyksta Jungtinėse Tautose. Rugpjūčio 3–13 dienomis Niujorke vyksta penktoji JT Tarpvyriausybinio derybų komiteto dėl Tarptautinio bendradarbiavimo mokesčių srityje pagrindų konvencijos sesija. Tai vienas svarbiausių šio proceso etapų – derybose šalys išsamiai svarsto konvencijos tekstą, įskaitant sąžiningesnio apmokestinimo teisių paskirstymo klausimą.
Dabartiniame derybų tekste siekiama įtvirtinti principą, kad valstybės turėtų teisę apmokestinti pajamas, susijusias su ekonomine veikla jų teritorijoje. Būtent čia ir atsiranda „pay where you play“ – „mokėk ten, kur vykdai veiklą“ principas. Techniniu požiūriu tai reikštų posūkį nuo dabartinės sistemos, paremtos vadinamuoju „arm’s length“ principu, prie vienetinio tarptautinių korporacijų apmokestinimo, kai pelnas paskirstomas pagal realios ekonominės veiklos vietą.
Svarbu tai, kad galutinis sprendimas dar nepriimtas. Tačiau pats faktas, kad toks principas tapo viena iš centrinių JT derybų temų, rodo, kaip sparčiai keičiasi tarptautinės mokesčių politikos darbotvarkė.
Globalieji Pietūs nebenori būti tik pagalbos gavėjais
Įdomu ir tai, kad šios permainos vyksta ne tik tradiciniuose ekonominės galios centruose. Globaliųjų Pietų šalys yra vienos svarbiausių šio proceso dalyvių, o JT derybose ypač daug dėmesio skiriama sąžiningesniam apmokestinimo teisių paskirstymui.
Tai svarbus pokytis. Šalys, kurios ilgą laiką buvo traktuojamos pirmiausia kaip vystymosi paramos gavėjos, vis garsiau reikalauja ne tik pagalbos, bet ir didesnės teisės pačioms surinkti pajamas iš jų ekonomikose kuriamos vertės.
Ši perspektyva ypač svarbi Afrikos šalims, kurių ekonomikos dažnai priklauso nuo tarptautinių korporacijų vykdomos išteklių gavybos ir eksporto. Dabartinė tarptautinė mokesčių sistema sudaro sąlygas daliai pelno būti perkelta į kitus jurisdikcijas, o šalys, kuriose ištekliai išgaunami ir ekonominė veikla vykdoma, lieka su mažesnėmis mokestinėmis pajamomis ir didelėmis socialinėmis bei aplinkosauginėmis sąnaudomis.
Nauja klimato teisingumo samprata
Todėl klimato teisingumas šiandien įgauna naują prasmę. Jis prasideda ne tada, kai po stichinės nelaimės skiriama humanitarinė pagalba. Ir ne tada, kai įsteigiamas dar vienas tarptautinis fondas.
Jis prasideda tada, kai valstybės gali finansuoti savo ateitį iš sąžiningai surenkamų pajamų. Galbūt svarbiausias 2026 metų klimato politikos klausimas nėra tai, kiek milijardų pasaulis ras klimato fondams.
Svarbiausias klausimas – ar pagaliau sutarsime dėl taisyklių, kurios leistų tuos milijardus surinkti ten, kur ekonominė vertė ir sukuriama. Nes klimato teisingumas ir mokesčių teisingumas šiandien jau nėra dvi atskiros temos. Tai – viena pasaulinio teisingumo darbotvarkė.
Klimato reporterių informacija. Unsplash.com iliustracija.
—
„Tax Justice Network“ – tarptautinis ekspertų ir pilietinės visuomenės tinklas, nuo 2003 m. atliekantis tyrimus ir siekiantis tarptautinės mokesčių bei finansų sistemos, kuri leistų valstybėms sąžiningai surinkti joms priklausančias pajamas.