Lietuvos Respublikos prezidentas skatina diskutuoti apie mažuosius branduolinius reaktorius. Tačiau matant šių technologijų tiekėjų lėtus ir mažai ką žadančius pirmuosius žingsnius kyla klausimas, ar tikrai yra apie ką diskutuoti?
Savo metiniame pranešime prezidentas Gitanas Nausėda vėl paragino pradėti argumentuotą diskusiją dėl mažųjų branduolinių reaktorių. Jo nuomone, tokie reaktoriai galėtų užtikrinti didesnį elektros generavimo pastovumą.
Tai yra ne pirmas kartas, kuomet prezidentas mini, kad norėtų diskusijos apie branduolinius reaktorius. Šis raginimas nuskambėjo ir pernai, svarstant nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategiją, kurioje energetikos ministerija yra numačiusi galimybę po 2030-ųjų vystyti mažos galios branduolinius reaktorius.
Dar 2012 m. Lietuvos gyventojai referendume aiškiai pasisakė dėl naujos atominės elektrinės statybos – tam nepritarė beveik 63 proc. balsavusiųjų. Skeptiškas požiūris išliko ir šiandien: Europos Komisijos užsakymu pernai atlikta „Eurobarometro“ apklausa parodė, kad siekiant klimato neutralumo 2050 m. branduolinę energetiką, įskaitant mažus reaktorius, prioritetu laiko tik 20 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. Palyginimui – elektrifikaciją su elektra, pagaminta iš atsinaujinančių išteklių, prioritetu laiko beveik 60 proc. apklaustųjų.
Tokiam skepticizmui yra rimtų priežasčių. Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, naujų atominių elektrinių statybos išlaidos vidutiniškai yra apie 5 kartus didesnės nei jūrinio vėjo elektrinių. Kaip pavyzdį galima pasitelkti dvi paskutines Europoje pradėjusias veikti atominės elektrines, pastatytas Suomijoje ir Prancūzijoje. Šioms elektrinėms pastatyti teko tiek biudžetus, tiek terminus viršyti daugiau nei tris kartus.
Bet gal situacija su mažais moduliniais branduoliniais reaktoriais yra kitokia?
Šalininkai skelbia, kad jie turėtų būti saugesni, pigesni, greičiau pastatomi, lankstesnio dizaino ir net naudojantys dabar veikiančių branduolinių reaktorių atliekas kaip kurą. Skamba tikrai gerai, tačiau kalbos, prasidėjusios maždaug prieš 30 metų, taip ir lieka tik kalbomis. Nei JAV, nei Didžiojoje Britanijoje, nei kitoje pažangioje Vakarų valstybėje nėra nė vieno sėkmingai veikiančio mažojo modulinio reaktoriaus.
Daugiametė praktika parodė, kad jie yra itin brangūs, lėtai įgyvendinami ir labai rizikingi. Be to, jau ne vienas tokios technologijos vystytojas bankrutavo su savimi nusinešdamas šimtus milijonų, jei ne milijardų, eurų viešų ir privačių lėšų.
Per pastaruosius trejus metus Lietuvoje labai sparčiai augo elektros energijos gamyba iš saulės ir vėjo. Pagal vyraujančias tendencijas Lietuva turėtų visiškai apsirūpinti vietos elektros energija jau 2028 m. Todėl šiandien kur kas prasmingiau diskutuoti ne apie hipotetines technologijas, kurių ateitis labai miglota, o apie tai, kaip sudaryti sąlygas daugiau gyventojų, bendruomenių ir verslų jau dabar apsirūpinti pigia ir žalia elektros energija.
Žiedinės ekonomikos inf. Asociatyvi nuotrauka Unsplash.com
„Klimato reporteriai“ viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.
Daugiau apie projektą ŽALINK>>