Viltė Saulaitytė
Siekiant įveikti iki šiol neregėto masto energijos (išteklių) kainų krizę, kilusią Rusijai užpuolus Ukrainą, ir atsisakyti rusiškų dujų importo 2022 metų planu „REPowerEU” Europos Sąjunga įsipareigojo mažinti gamtinių dujų vartojimą. Tačiau taupyti gamtines dujas Lietuvoje paprasčiausiai neapsimoka – tam tikrais atvejais pigiau dujas tiesiog pleškinti, taip siekiant patekti į kitą vartotojų kategoriją, kurioje jų kaina yra gerokai mažesnė.
Tokia gamtinių dujų taupyti nemotyvuojanti dujų kainodara ne tik tiesiogiai kertasi su ES strateginiais tikslais, bet ir kelia klausimų dėl jos suderinamumo su tarptautinėje praktikoje plačiai taikomu „teršėjas moka“ (angl. ‚polluter pays‘) principu, ES žaliuoju kursu ir europine energetikos politika.
Skatina vartoti netgi daugiau
Pagal bendrovės „Ignitis“ nuo šių metų liepos 1 dienos taikomą kainodarą vartotojai, per metus suvartojantys iki 300 m3 gamtiniųdujų, moka 1,05 eur/m³ ir fiksuotą 0,56 eur mėnesinį mokestį; tuo tarpu asmenys, per metus suvartojantys virš 300 m3 dujų, moka 0,59 eur/m³ ir 3,99 eur mėnesinį mokestį. Vartotojo sutartis ir kainodara keičiama, kuomet gamtinių dujų suvartojama daugiau arba mažiau nei pasirinktame plane.
Hipotetiškai pritaikius minėtą „Ignitis“ kainodarą konkrečiai 299 m³ ir 301 m³ gamtinių dujų per metus suvartojantiems namų ūkiams paaiškėjo, kad pirmuoju atveju (t. y., mažiau gamtinių dujų suvartojantis namų ūkis) per metus už dujas mokėtų beveik 100 eurų daugiau, nei antruoju atveju.
Tokia paradoksali kainodara ne tik nemotyvuoja vartotojų taupyti gamtinių dujų, o netgi skatina vartoti jų daugiau, metų gale pilnu pajėgumu įjungiant visus dujinius prietaisus ir tokiu būdu pereinant į kitą vartotojų kategoriją su žemesne dujų kaina.
„Teršėjas moka“
Gamtinių dujų kainodara, skatinant jų vartoti daugiau, akivaizdžiai prieštarauja ES žaliajam kursui ir tarptautinėje praktikoje plačiai taikomam „teršėjas moka“ (‚polluter pays‘) principui, pagal kurį teršėjai, pažeidžiantys visuomenės teisę į švarią aplinką, už tai turi susimokėti. Principas „teršėjas moka“ konceptualiai suformuluotas dar 1972 metų Jungtinių Tautų Stokholmo deklaracijoje dėl žmogaus aplinkos, kuri laikoma pirmuoju tarptautiniu aplinkosauginiu dokumentu.
Tarptautinėje praktikoje šį principą įtvirtino Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizacija, iškėlusi idėją, kad socioekonominė politika glaudžiai siejasi su aplinkosauga, todėl žalos aplinkai kaštai turi būti įtraukti į prekių ir/ar paslaugų gamybos ir/ar vartojimo kainą. Kitaip tariant, žalą aplinkai siekiama sumažinti pasitelkiant kompensacijas, kurias teršėjai moka už savo destruktyvius veiksmus aplinkai.
Pereinamojo laikotarpio kuras?
„Teršėjas moka“ principas taip pat įtvirtintas Sutartyje dėl ES veikimo bei europinėse aplinkosaugos direktyvose ir atliepia ES žaliojo kurso tikslus. ES žaliuoju kursu siekiama dekarbonizuoti bloko ekonomiką ir iki 2050 m. Europai tapti pirmuoju pasaulyje klimato atžvilgiu neutraliu kontinentu.
Gamtinės dujos ES laikomos vadinamuoju pereinamojo laikotarpio kuru (angl. „transition fuel“), t. y. alternatyva pereinant nuo anglimi prie žaliąja energija grįstos ekonomikos. Vis dėlto, gamtinės dujos priskiriamos iškastiniam kurui ir ES generuoja didelę dalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų.
Be kita ko, kaip pademonstravo ES energijos (išteklių) kainų krizė, gamtinės dujos yra ypatingai neatsparios kainų svyravimams, o geopolitinės įtampos lemia jų pasiūlos problemas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva yra ypatingai priklausoma nuo energijos importo, krizė dėl išaugusių gamtinių dujų kainų stipriai paveikė tiek šalies pramonę, tiek ir buitinius vartotojus.
Toliau mažins dujų vartojimą
Krizė paskatino ES siekti atsisakyti asimetrinės energetinės priklausomybės nuo Rusijos ir mažinti gamtinių dujų vartojimą apskritai. 2022 metų „REPowerEU“ plane išdėstytos priemonės šiam tikslui pasiekti – nuo atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros iki priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo namų ūkiuose, pastatuose, pramonėje ir visoje energetikos sistemoje.
Valstybėms narėms pradėjus taikyti įvairias energijos (išteklių) taupymo priemones, nuo 2022 metų rugpjūčio iki 2024 metų kovo gamtinių dujų poreikis ES buvo sumažintas 18 proc., o tai savo ruožtu leido užtikrinti pakankamą dujų kiekį saugyklose ir išvengti energijos trūkumo. 2024 metų kovą valstybės narės sutarė ir toliau mažinti gamtinių dujų vartojimą iki 2025 metų.
Atsižvelgiant į šiuos ES lygiu keliamus strateginius tikslus, Lietuvoje taikoma gamtinių dujų taupyti nemotyvuojanti kainodara kelia pagrįstų abejonių dėl jos suderinamumo su ES energetikos politikos tikslais didinti energijos vartojimo efektyvumą ir mažinti priklausomybę nuo energijos importo.
Kokia kainodara būtų teisinga?
Kaip neseniai LRT sakė Vartotojų aljanso viceprezidentas ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys Kęstutis Kupšys, „Jei… taupyti dujų neapsimoka ir geriau pleškinti papildomus kubinius dujų metrus, o ne taupyti, …reikia skubaus sprendimo“. Jo manymu, dujų turime apskritai skatinti vartoti mažiau, o taip pat – neskatinti būsto šildymo dujomis. „Siūlyčiau kiekvieną papildomai suvartotą „kubą“ apmokestinti papildomai, tada tai turėtų prasmę. Tada būtų aišku, kad laimi ne vartodamas, o sutaupydamas“, – cituoja K. Kupšį LRT.LT portalas.
Kitaip tariant, kainodara negali būti paremta dviejų žingsnių principu, kai peržengus tam tikrą ribą sąlyginai nežymiai pakyla abonentinis mokestis, bet drastiškai krenta suvartoto vieneto kaina. Ši sistema galėjo būti prasminga, kol mažai kas rūpinosi šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis ir kai dujos buvo netaupomos.
Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) turėtų ir galėtų pasiūlyti daug lankstesnę schemą, kaip apmokestinti suvartojamas dujas ir įgyvendinti „teršėjas moka“ principą pilnu mastu. Na, o „Ignitis“, žinoma, įgyvendins tokią valstybės politikos priemonę. Neabejotinai „kamuoliukas“ VERT rankose. Kol kas energetikos rinkos reguliatorius aiškina galiojančią sistemą per infrastruktūros sąnaudų padengimo prizmę. Tačiau laikas suvokti, kad kaštus padengti vienaip ar kitaip reikia, dėl to besiginčijančių nėra. Tačiau klimato kaitos politikos prioritetai jau turi lemti sprendimus daug labiau, negu senų įsigalėjusių nuostatų inercija.
Šį tekstą parengė „Klimato reporteriai“.
Tai Lietuvoje nauja pilietinė iniciatyva, kurios tikslas – ilgainiui tapti klimato naujienų agentūra. Straipsnį prašytume skelbti nurodant autorių ir šaltinį „Klimato reporteriai“.
„Klimato reporteriai“ – viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, lėšomis.
Nuotr. Canva.com