Pirmą kartą istorijoje Jungtinių Tautų aukščiausio lygio klimato kaitos derybų tekste atsirado nuoroda į pereinamuosius mineralus – litį, varį, nikelį, kobaltą ir retuosius žemės elementus. Šie metalai yra būtini žaliosios energetikos perėjimui: jie naudojami elektromobilių baterijoms, saulės ir vėjo energijos saugojimui, elektros tinklų modernizavimui. Kitaip tariant, jie sudaro fizinį pagrindą technologijoms, kurios turėtų padėti išvengti klimato katastrofos.
Tačiau šių išteklių gavyba kelia vis daugiau klausimų – ne tik techninių, bet ir moralinių.
Auganti paklausa ir auganti įtampa
Pasaulinė pereinamųjų mineralų paklausa sparčiai auga. Prognozuojama, kad iki 2030 metų ji padvigubės, o iki 2050 metų – patrigubės. Vien ličio rinka 2023 metais siekė daugiau nei 22 milijardus JAV dolerių (maždaug 18,92 milijardo eurų), o iki 2032 metų turėtų pasiekti 55 milijardus (maždaug 47,3 milijardo eurų). Tai reiškia, kad artimiausiais dešimtmečiais bus išgaunama ir perdirbama gerokai daugiau žaliavų nei iki šiol – dažniausiai mažas pajamas turinčiose šalyse, kur aplinkosaugos ir žmogaus teisių apsauga yra silpna.
Brazilija, kur šiuo metu vyksta COP30, yra viena tokių šalių. Ji turi apie 8 procentus pasaulio ličio atsargų. Viename iš jos miestelių – Poço Dantas – Kanados bendrovė „Sigma Lithium“ pradėjo komercinę gavybą 2023 metais. Vietos gyventojai pasakoja apie sprogimus, dulkes, užterštą vandenį, įtrūkusias namų sienas ir augančią įtampą bendruomenėje. Nors kai kurie žmonės įdarbinti kasybos įmonėje, miestelis ekonominio pakilimo nejaučia. Plastikinės vandens talpos, kurias įmonė išdalino, nėra pakankamai papildomos. Kai kurie gyventojai priversti gerti užterštą upės vandenį.
Terminų kova ir politinis žodynas
Net pats terminų pasirinkimas tapo politiniu klausimu. Jungtinių Tautų dokumentuose dažniausiai vartojamas terminas „kritiniai mineralai“, kuris pabrėžia jų strateginę reikšmę Globalios Šiaurės šalių technologijų plėtrai. Tačiau pilietinės visuomenės organizacijos siūlo atsisakyti šio termino, nes jis nutyli socialines ir ekologines pasekmes. Vietoj to siūloma vartoti „pereinamieji mineralai“ – terminą, kuris primena, kad šie ištekliai turi būti ne tik naudingi, bet ir teisingai valdomi. Kalbos pasirinkimas atspindi gilesnį konfliktą: ar mineralai yra tik priemonė technologinei pažangai, ar ir socialinės atsakomybės išbandymas.
Kova dėl teisingumo tiekimo grandinėje
COP30 svarstoma, ar pereinamieji mineralai turėtų būti įtraukti į teisingo perėjimo (angl. just transition) darbo programą. Tai reikštų, kad jų gavyba būtų vertinama ne tik kaip technologinis, bet ir kaip socialinis bei žmogaus teisių klausimas.
Afrikos šalys, Pietų Amerikos valstybės ir pilietinės visuomenės organizacijos siekia, kad pereinamųjų mineralų gavyba būtų grindžiama teisingumo principais. Jos reikalauja, kad būtų užtikrinta vietinių tautų teisė į laisvą, išankstinį ir informuotą sutikimą prieš pradedant bet kokią kasybos veiklą. Taip pat siekiama, kad mineralų perdirbimas vyktų tose pačiose šalyse, kuriose jie išgaunami, kad vietos bendruomenės gautų realią ekonominę naudą. Be to, raginama įtvirtinti skaidrumo, atskaitomybės ir aplinkosaugos standartus visoje tiekimo grandinėje – nuo išgavimo iki galutinio produkto.
Brazilijos prezidentas Luizas Inácio Lula da Silva yra pareiškęs, kad nenori, jog šalis liktų tik žaliavų eksportuotoja, bet siekia plėtoti vietinį perdirbimą, kurti darbo vietas ir stiprinti pramonę atsakingu būdu. Tačiau kol kas tam reikalingos reguliavimo priemonės dar neegzistuoja. Tuo metu šalies plėtros bankas ir inovacijų agentūra šiemet skyrė šimtus milijonų dolerių strateginių mineralų projektams, įskaitant „Sigma Lithium“ plėtrą tame pačiame regione, kur gyventojai skundžiasi dėl gyvenimo sąlygų blogėjimo.
Intriga dėl mineralų išlieka
Nors pereinamųjų mineralų tema pagaliau pasiekė JT derybų tekstą, padėtis išlieka itin trapi. Naujausia dokumento versija vis dar palieka galimybę visą skyrių apie mineralus išbraukti, o tai reiškia, kad net ir simbolinis pripažinimas gali būti panaikintas paskutinę minutę. Tokia situacija atskleidžia gilų politinį nesutarimą – vienos šalys siekia įtvirtinti socialinius ir aplinkosauginius saugiklius, kitos vengia įsipareigojimų, kurie galėtų riboti verslo laisvę ar reikalautų papildomų investicijų.
Diskusijos dėl pereinamųjų mineralų atskleidžia platesnį konfliktą tarp nacionalinių interesų ir tarptautinio teisingumo. Kai kurios valstybės teigia, kad sprendimus dėl kasybos, perdirbimo ir bendruomenių apsaugos turėtų priimti nacionalinės vyriausybės, nes būtent jos kontroliuoja žemės teisę, mokesčių politiką ir aplinkosaugos reguliavimą. Tačiau be tarptautinio susitarimo – panašaus į Paryžiaus susitarimą dėl emisijų – pasaulis rizikuoja pakartoti iškastinio kuro eros klaidas: išnaudojimą, nelygybę, ekologines katastrofas ir neskaidrias tiekimo grandines.
Šiuo metu mineralų gavyba dažnai vyksta šalyse, kurios neturi galios derėtis su tarptautinėmis korporacijomis. Be bendrų taisyklių, šios šalys lieka žaliavų tiekėjomis, o pridėtinė vertė – technologijos, perdirbimas, pelnas – keliauja kitur. Todėl COP30 laikoma galimybe sukurti tarptautinį pagrindą, kuris užtikrintų bent minimalų socialinį ir ekologinį standartą visoms šalims.
COP30 gali tapti lūžio tašku – ne tik dėl to, ar pereinamieji mineralai liks konferencijos dokumente, bet ir dėl to, ar pasaulis pripažins, kad žalioji energetika negali būti pastatyta ant neteisingų pamatų. Jei šie klausimai liks neatsakyti, energetinis perėjimas rizikuoja tapti ne nauja galimybe, o senos ekonominio išnaudojimo istorijos tęsiniu.
Klimato reporterių informacija. Parengta pagal devex.com informaciją. Nuotrauka: Unsplash.