Nuo liepos 1-osios Europos Sąjungoje atsiranda naujas, iš pirmo žvilgsnio labai mažas, bet simboliškai svarbus barjeras pigių smulkių siuntų srautui iš trečiųjų šalių.
Mažoms, iki 150 eurų vertės, elektroninės prekybos siuntoms pradedamas taikyti fiksuotas 3 eurų muitas.
Trys eurai nėra didelė suma, jeigu kalbame apie rimtą, reikalingą pirkinį. Bet ji tampa labai matoma, kai kalbame apie 2, 4 ar 7 eurus kainuojančius impulsyvius daiktus: plastikinę smulkmeną, dar vieną atsarginį elektrinio įrenginio krovimo laidą, dar vieną žaisliuką, dar vieną drabužio imitaciją, kurią žmogus įsideda į krepšelį todėl, kad „beveik nieko nekainuoja“.
Šis mokestis – signalas, kad „beveik nemokamo“ vartojimo era turi realią kainą. Tik iki šiol ši kaina buvo paslėpta: ją mokėjo muitinės sistemos, Europos verslai, vartotojų sauga, atliekų tvarkymo sistemos ir, žinoma, gamta.
Europos Komisijos duomenimis, 2024 m. į ES pateko apie 4,6 mlrd. mažos vertės e. prekybos siuntų – maždaug 12 mln. siuntų per dieną. Viešojoje diskusijoje jau kalbama apie beveik 5 mlrd. ar dar didesnį metinį srautą. Vargu ar galima tokį srautą nekaltai pakrikštyti tiesiog „siuntinukais“. Tai masinis konsiumerizmo pamišimas, tai pramoninių daiktų lietus, kasdien nulyjantis prie Europos vartotojų namų slenksčių.
Iki šiol mažos vertės siuntos naudojosi vadinamąja de minimis išimtimi: iki 150 eurų vertės prekėms nebuvo taikomas muitas. Ši taisyklė buvo sukurta gerokai anksčiau, kai niekas neįsivaizdavo dabartinio e. prekybos masto. Ji tiko laikams, kai pavienis vartotojas kartais parsisiųsdavo mažą prekę iš užsienio. Ji nebetinka laikams, kai milžiniškos platformos per šią spragą masiškai stumia milijardus pigių gaminių į ES rinką.
„Absurdiškai pigu – perku?“
Todėl 3 eurų muitas turi kelias funkcijas. Jis šiek tiek išlygina konkurencijos sąlygas Europos pardavėjams, kurie privalo laikytis ES taisyklių. Jis padeda atkurti muitinės kontrolės logiką. Jis primena platformoms, kad jos negali tik parduoti, o atsakomybę už importą, saugą ir atitiktį palikti kažkam kitam. Ir jis bent šiek tiek sumažina ekonominę paskatą pirkti daiktus vien todėl, kad jie absurdiškai pigūs.
Svarbu: vartotojas neturėtų įsivaizduoti, kad tai bus atskiras trijų eurų „bilietas“, kurį jis pats perves į Briuselį. Teisiškai tai yra muito mokestis importo metu. Jį turi sutvarkyti tas, kas įveža prekę į ES rinką: platforma, pardavėjas, pašto operatorius, kurjeris arba jų muitinės atstovas.
Vartotojas gali šį mokestį pajusti per galutinę kainą, nes verslas greičiausiai įskaičiuos jį į prekės ar pristatymo kainą. Bet normalus modelis turėtų būti toks: žmogus pirkdamas e. parduotuvės platformoje mato visą kainą iš anksto, o ne gauna netikėtą prašymą primokėti, kai siunta jau atvyko.
Pinigai – dar ne viskas. „Pigu“ beveik niekada nereiškia „tvaru“. Todėl nepaskutinis šios temos aspektas – tvarumas.
Koks realus CO2 pėdsakas?
Kai į Europą kasmet atkeliauja apie 5 mlrd. smulkių siuntų, tai reiškia ne tik penkis milijardus pirkinių. Tai reiškia penkis milijardus pakavimo vienetų, penkis milijardus logistinių operacijų, milijonus skrydžių, reisų, perkrovimų, sandėliavimų, paskutinės mylios pristatymų, grąžinimų ir neparduotų ar greitai išmetamų daiktų.
Vieno oficialaus ES skaičiaus, kiek tiksliai CO₂ sukuria visos šios mažos importo siuntos, nėra. Tai priklauso nuo prekės svorio, transporto būdo, atstumo, pristatymo greičio, grąžinimo tikimybės ir paskutinės mylios organizavimo. Tačiau mastą galima įsivaizduoti. Jeigu vieno siuntinio pristatymas sukurtų apie 1 kg CO₂e, penki milijardai siuntų reikštų apie 5 mln. tonų CO₂e per metus. Tai nėra oficialus ES skaičius, bet jis parodo problemos dydžio tvarką: net kai vienas siuntinys atrodo nereikšmingas, milijardai siuntinių tampa klimato problema.
Be to, transporto grandinėje svarbi ne tik paskutinė mylia. ES užsakytas tyrimas (European Commission: Directorate-General for Internal Market, Industry, Entrepreneurship and SMEs, KE-Consult, Sphera, Prognos AG, Wolff, J. et al., Study to assess and analyse the impact of e-commerce driven transport and parcel delivery on air pollution and CO2 emissions – Executive summary, Publications Office of the European Union, 2022, https://data.europa.eu/doi/10.2873/868271) apie e. prekybos transporto poveikį rodo, kad didelę reikšmę turi ilgo nuotolio gabenimas iki pirmojo siuntų centro ES ir paskutinės mylios pristatymas nuo paskirstymo centro iki vartotojo. Kitaip tariant, problema prasideda ne tada, kai kurjeris sustoja prie mūsų namų. Ji prasideda daug anksčiau – gamybos vietoje, eksporto centre, lėktuve, laive, sunkvežimyje ir sandėlyje.
Stabdomas impulsyvus vartojimas
Ypač problemiškas yra skubaus, impulsyvaus vartojimo modelis. Platformos mus pratina manyti, kad mažas daiktas iš kito pasaulio krašto turi būti pigus, greitas ir beveik nematerialus. Spaudi mygtuką – po kelių dienų daiktas namuose. Bet klimato požiūriu toks patogumas nėra nematerialus. Jis turi kurą, pakuotę, maršrutą, emisijas ir atliekas.
Tai nereiškia, kad visa e. prekyba savaime bloga. Kai kuriais atvejais internetinė prekyba gali būti efektyvi: prekės gali būti konsoliduojamos, pristatomos į paštomatus, vežamos planuotais maršrutais, o vartotojas išvengia atskiros kelionės automobiliu į parduotuvę.
Bet smulkių, itin pigių, dažnai vienkartinių prekių importas iš trečiųjų šalių yra kitas reiškinys. Čia kalbame ne apie racionalų apsipirkimą, o apie algoritmų skatinamą daiktų perteklių.
Tvarumo požiūriu 3 eurų muitas gali veikti kaip mažas stabdis. Jis neuždraudžia pirkti. Jis nesako, kad vartotojas negali įsigyti reikalingos prekės iš užsienio. Bet jis padaro matomesnį klausimą: ar šis daiktas tikrai reikalingas? Ar verta siųsti kelių eurų plastikinį niekutį per pusę pasaulio? Ar verta kurti naują pakuotę, naują pristatymą ir naują atlieką dėl daikto, kuris po savaitės gulės stalčiuje arba šiukšliadėžėje?
Pavojingi produktai – išvengia kontrolės
Vartotojų saugos argumentas taip pat labai stiprus. Europos Komisijos koordinuotoje patikroje buvo tikrinami iš trečiųjų šalių tiesiogiai vartotojams siunčiami žaislai ir smulki elektronika.
Rezultatai buvo prasti: daugiau nei pusė tikrintų prekių neatitiko ES reikalavimų, o laboratorijoje patikrintoje dalyje didelė dalis buvo pripažinta pavojingomis. Taigi, itin pigių prekių srautas – tai ne nekaltas vartotojų pasirinkimas. Čia esama realių saugos, kokybės ir atsakomybės spragų.
Todėl šį mokestį verta vertinti ne kaip baudą vartotojui, o kaip bandymą sugrąžinti į kainą dalį to, kas buvo paslėpta. Jeigu prekė turi būti pagaminta, supakuota, atskraidinta ar atvežta per tūkstančius kilometrų, deklaruota, pristatyta iki durų ir galbūt dar grąžinta, jos tikroji kaina nėra 1,99 euro. Tokia kaina dažnai reiškia, kad dalį sąnaudų kažkas perkėlė kitur.
Mokestis – tai galimybė persvarstyti Europai būdingą vartojimo kultūrą. Ar Europa nori būti užversta milijardais pigių, menkai kontroliuojamų, trumpaamžių prekių? Ar norime, kad vartotojo teisė rinktis reikštų ir teisę gauti saugią prekę, teisingą kainą, mažesnį atliekų kiekį ir mažesnį klimato pėdsaką?
Trys eurai pasaulio nepakeis. Bet jie gali priminti paprastą dalyką: nėra tokio daikto kaip nemokamas siuntinys iš kito planetos krašto. Jeigu jo kaina nematoma sąskaitoje, ji vis tiek atsiranda kitur. Kai muitinės apkraunamos darbu, kai vietos gamintojai ir prekiautojai kenčia nuo nesąžiningos konkurencijos, o vartotojas bei valstybė neša nesaugios prekės sukurtą sveikatos problemų naštą, viskas galų gale baigiasi tragiškai. Finalas – dar vienas kilogramas atliekų ir dar vienas kilogramas CO₂, vien dėl mūsų vartojimo įpročių.
Vartotojų aljanso inf.