Žmonija visada svajojo žiūrėdama į horizontus. Mes perplaukėme vandenynus, tyrinėjome žemynus, iškėlėme palydovus į kosmosą. Gebėjimas svajoti apie tai, kas šiandien atrodo neįmanoma, yra viena nuostabiausių žmogaus savybių.
Tačiau XXI amžiaus paradoksas tampa vis ryškesnis: kalbame apie civilizacijos plėtrą į kitas planetas tuo metu, kai milijonai žmonių Žemėje vis dar kovoja dėl pačių pagrindinių dalykų – saugaus būsto, sveikatos, išsilavinimo ir oraus gyvenimo.
Naujausias Pasaulio nelygybės raportas primena: pasaulis yra turtingesnis nei bet kada anksčiau, tačiau šis turtas pasiskirstęs nepaprastai netolygiai. Turtingiausi 10 proc. žmonių valdo apie tris ketvirtadalius pasaulio turto, o apatinė žmonijos pusė – vos apie 2 proc. turto. Mažytė grupė, vos 0,001 proc. gyventojų, turi daugiau turto nei visa apatinė pusė žmonijos kartu paėmus.
Šiame kontekste simboliškai atrodo ir technologijų milijardierių era. Elono Musko vardas tapo ne tik elektromobilių ar raketų sinonimu – jis tapo epochos ženklu, kai vieno žmogaus technologinės ambicijos ima konkuruoti su ištisų valstybių mastu. Viešai skelbta, kad dėl „SpaceX“ vertės augimo jo turtas perkopė trilijono dolerių ribą.
Musko svajonė apie Marsą yra ne tik mokslinės fantastikos istorija. Ji remiasi idėja, kad žmonija turi tapti daugiaplanete civilizacija. Tačiau kartu kyla nepatogus klausimas: ar mes kuriame naują pasaulį, ar tiesiog perkeliame senąsias galios taisykles už Žemės ribų?
Istorija rodo, kad „naujų teritorijų“ atradimas ne visada reiškė naują pradžią visiems. Kolonializmo laikotarpis parodė, kad užkariavimas ir išteklių paieška dažnai buvo lydimi nelygybės, išnaudojimo ir žmonių teisių pažeidimų. Todėl šiandien kalbant apie Mėnulį ar Marsą verta klausti ne tik „ar galime ten nueiti?“, bet ir „kokias vertybes nusinešime kartu?“
Kas valdys naujų planetų infrastruktūrą? Kam priklausys ištekliai? Ar kosmoso ateitis bus bendra žmonijos erdvė, ar dar viena vieta, kur pirmiausia laimi tie, kurie jau turi daugiausia kapitalo?
Šie klausimai ypač svarbūs Globalių Pietų šalims, kurių ekonomika nepajėgi jų gyventojams užtikrinti bazinio pragyvenimo lygio. Klimato krizė jau parodė, kad pasaulio problemų našta pasiskirsto nevienodai: bendruomenės, kurios dažnai mažiausiai prisidėjo prie krizės, patiria dalį skaudžiausių jos pasekmių.
Galbūt didžiausias XXI amžiaus iššūkis nėra tik sukurti technologijas, kurios leistų žmogui pasiekti Marsą. Gal didžiausias iššūkis – išmokti būti civilizacija, kuri nepalieka dalies žmonijos „už borto“.
Rūta Trainytė, „Klimato reporterių“ redaktorė. Asociatyvi iliustracija Unsplash.com.