Jungtinės Tautos 2025-ųjų pabaigoje paskelbė pradedančios pirmąjį Tvaraus transporto dešimtmetį (2026–2035). Niujorke tuomet skambėjo paprasta, bet esminė žinutė: tvarus transportas prasideda nuo galimybės pasiekti darbą, mokyklą ar gydytoją. JT institucijos šį dešimtmetį vadina „lūžio momentu“, kuriame transportas pirmą kartą traktuojamas ne tik kaip klimato, bet ir kaip socialinio teisingumo klausimas.
„Transportas formuoja kasdienio gyvenimo ritmą – tėvai pasiekia mokyklas, darželius, ūkininkas nuveža maistą į turgų, studentas atvyksta į paskaitas“, – per atidarymą sakė JT Europos ekonomikos komisijos (UNECE) generalinio sekretoriaus pavaduotojas Dmitry Mariyasin. Mobilumas, jo teigimu, nėra abstrakti infrastruktūra – tai kasdienės galimybės, lemiančios, ar žmogus gali dirbti, mokytis ir gyventi oriai.
Ši žinutė ypač aktuali šalims, kuriose viešasis transportas retėja, o automobilis tampa ne pasirinkimu, o būtinybe. Lietuvoje tai – kasdienė realybė: regionuose gyvenantys žmonės dažnai neturi jokios alternatyvos automobiliui, o viešojo transporto grafikai labiau primena kompromisą nei paslaugą. Tai prieštarauja JT deklaruojamai krypčiai, kurioje mobilumas suprantamas kaip teisė, o ne privilegija.
Mobilumas – žmogaus teisė
Šią mintį sustiprina Global Alliance for Feminist Transport – tarptautinis nevyriausybinis tinklas, analizuojantis, kaip mobilumo sistemos veikia moteris, žemų pajamų grupes ir regionų gyventojus. 2025 m. pristatytoje iniciatyvoje „No One Left Behind“ teigiama, kad dabartinės transporto sistemos „neatitinka realių žmonių gyvenimų“. Organizacija ragina kurti prieinamą viešąjį transportą, saugią aplinką ir planavimą, paremtą tikrais kasdieniais maršrutais, o ne abstrakčiomis infrastruktūros vizijomis.
Feministinio transporto tyrėjai pabrėžia, kad mobilumo spragos tiesiogiai lemia, ar žmogus gali dirbti, nuvežti vaiką į mokyklą ar pasiekti gydytoją. Tai – ne komforto, o socialinio teisingumo klausimas. „Transporto planavimas turi atsižvelgti į sudėtingus kasdienius maršrutus – ypač tų, kurie rūpinasi vaikais, senjorais ar neįgaliaisiais“, – teigiama iniciatyvos dokumente.
Kur link juda pasaulis?
Nors viešojoje erdvėje daugiausia kalbama apie elektrifikaciją, JT ir jų partneriai – JT Socialinės plėtros komisija, Europos Komisija, tarptautiniai mobilumo tyrimų centrai – vis dažniau akcentuoja socialinį mobilumo matmenį.
– JT Socialinės plėtros komisija rekomenduoja vertinti transporto projektus pagal tai, kaip jie mažina skurdą ir regionų atskirtį. – Europos Komisija, rengdama Socialinio klimato fondo gaires, pabrėžia, kad parama turi būti skiriama ne tik infrastruktūrai, bet ir paslaugoms – prieinamam viešajam transportui, bilietų kainų mažinimui, alternatyvų kūrimui regionuose. – Feministinio transporto tyrimų centrai ragina planavimą grįsti realiais žmonių maršrutais ir prieinamumo duomenimis.
Visos šios iniciatyvos rodo, kad tvarus transportas – ne vien technologijų, bet ir socialinės politikos klausimas.
Socialinė funkcija, o ne verslo modelis
Lietuva šiandien gyvena dviejų realybių sankirtoje. Miestuose daugėja dviračių takų, dalijimosi paslaugų, elektrifikuojamas viešasis transportas. Tačiau regionuose mobilumas vis dar priklauso nuo automobilio – ne todėl, kad žmonės to nori, o todėl, kad alternatyvų nėra. Viešojo transporto maršrutai retėja, paslaugos traukiasi, o gyventojai be automobilio realiai praranda galimybę dirbti, mokytis ar pasiekti gydytoją.
Diskusijose dėl ES Socialinio klimato fondo dažnai dominuoja ekonominė logika: investicijos turi atsipirkti, maršrutai – būti paklausūs, paslaugos – efektyvios. Tačiau tokia logika regionų gyventojams reiškia paprastą dalyką: jei gyveni ne centreatokisu, mobilumas tampa tavo problema.
JT Tvaraus transporto dešimtmetis siūlo kitą kryptį. Mobilumas turi būti suprantamas kaip socialinė funkcija, o ne kaip verslo modelis. Viešasis transportas regionuose turi veikti net ir tada, kai nėra pelningas, nes jo paskirtis – užtikrinti galimybes, o ne generuoti pajamas.
„Klimato reporterių“ inf. Unsplash.com laisvo naudojimo iliustracija.