Klimato kaita jau nebėra hipotetinė grėsmė – tai kasdienybė milijonams žmonių visame pasaulyje. Dėl jūros lygio kilimo, ilgalaikių sausrų, potvynių, uraganų ir kitų stichinių reiškinių vis daugiau žmonių priversti palikti savo namus. Tačiau šie žmonės vis dar lieka nematomi tarptautinėje teisėje ir migracijos politikoje – jų statusas neapibrėžtas, o apsauga neaiški.
Kas yra klimato migrantai?
Šiuo metu nėra vieningo termino, kuris apibrėžtų žmones, migruojančius dėl klimato kaitos. Viešajame diskurse dažnai vartojamas terminas „klimato pabėgėliai“, tačiau jis nėra pripažintas tarptautinėje teisėje. Pagal 1951 m. Ženevos konvenciją pabėgėlio statusas suteikiamas tik persekiojimo atveju, o klimato veiksniai į šį apibrėžimą neįtraukti.
Kiti vartojami terminai: – „Aplinkos migrantai“ – asmenys, paliekantys gyvenamąją vietą dėl aplinkos pokyčių.
– „Klimato migrantai“ – plačiausiai vartojamas terminas, apibūdinantis migraciją dėl tiesioginio ar netiesioginio klimato poveikio.
– „Viduje perkelti asmenys“ – žmonės, kurie migruoja šalies viduje, neperžengdami sienos.
Klimato migracija gali būti laikina, sezoninė, nuolatinė, vietinė ar tarptautinė – priklausomai nuo klimato įvykių intensyvumo ir poveikio gyvenimo sąlygoms.
Klimato migracijos realybė
Bangladešas – viena pažeidžiamiausių šalių klimato kaitos atžvilgiu. Potvyniai, druskingo vandens prasiskverbimas į dirvą ir jūros lygio kilimas jau dabar verčia milijonus žmonių palikti savo namus. Prognozuojama, kad iki 2050 m. klimato migracija gali paveikti daugiau nei 20 milijonų gyventojų.
Tuvalu, Kiribatis ir Marshallų salos susiduria su egzistencine grėsme – jūros lygio kilimas grasina visiškai panardinti šias teritorijas. Jų gyventojai jau dabar planuoja kolektyvinę migraciją į Naująją Zelandiją ar Australiją.
Sahelio regione – Nigeris, Malis, Čadas – dėl dykumėjimo ir sausrų žemdirbystė tampa neįmanoma, o žmonės migruoja į miestus ar kaimynines šalis. Somalyje ir Etiopijoje užsitęsusios sausros ir maisto trūkumas verčia žmones ieškoti prieglobsčio tiek šalies viduje, tiek užsienyje.
Net JAV pietų valstijose ir Centrinėje Amerikoje klimato sąlygos, bloginantis derlius ir uraganai skatina migraciją iš Salvadoro, Gvatemalos ir Hondūro į JAV.
Teisinė spraga ir politinis iššūkis
Šiuo metu klimato migrantai nepatenka nei į tarptautinės pabėgėlių teisės, nei į žmogaus teisių apsaugos struktūras. Tai reiškia, kad valstybės nėra teisiškai įpareigotos juos priimti, o žmonės, netekę gyvenamosios aplinkos, negauna prieglobsčio.
2020 m. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas priėmė reikšmingą nutarimą – valstybės negali deportuoti asmenų į gimtąją šalį, jei dėl klimato grėsmių kyla pavojus jų gyvybei. Tai žingsnis link klimato migracijos pripažinimo, tačiau sisteminio sprendimo vis dar trūksta.
Pagal Vystomojo bendradarbiavimo platformos informaciją. Iliustracija – Unsplash.com laisvo nauodjimo.
„Klimato reporteriai“ viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.
Daugiau apie projektą ŽALINK>>