Oksfordo ir Pensilvanijos universitetų mokslininkai spalio pradžioje paskelbė iki šiol išsamiausią tyrimą apie anglies kompensavimo mechanizmo efektyvumą. Jo autoriai – dr. Stephen Lezak, dr. Joseph Romm ir dr. Amna Alshamsi – išanalizavo 25 metų duomenis ir padarė griežtą išvadą: anglies kompensavimo sistema neveikia ir yra persmelkta gilių problemų.
Tyrimas publikuotas prestižiniame žurnale „Annual Reviews“ ir jau sulaukė plataus tarptautinės žiniasklaidos dėmesio.
Dauguma projektų – neveikia
Anglies kompensavimas – tai mechanizmas, leidžiantis įmonėms ar valstybėms „kompensuoti“ savo išmetamą anglies dioksidą (CO₂), finansuojant projektus, kurie tariamai mažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį kitur. Tai gali būti miškų sodinimas, atsinaujinančios energijos plėtra ar durpynų atkūrimas.
Tačiau, kaip rodo tyrimas, dauguma šių projektų nedaro realaus poveikio kovojant su klimato kaita.
Oksfordo universitetas savo oficialiame pranešime pažymi, kad „dauguma dabartinių kompensavimo metodų mūsų nepriartina prie nulinės emisijos tikslo“. Reaguodamas į tyrimo išvadas, universitetas pristatė atnaujintas „Oksfordo kompensavimo principų“ (angl. Oxford Offsetting Principles) gaires, kurios ragina:
- pirmiausia mažinti emisijas pačiose organizacijose;
- kompensuoti tik likutines emisijas;
- rinktis ilgalaikį anglies šalinimą ir saugojimą (angl. carbon dioxide removal, CDR).
Pasak mokslininkų, pasitikėjimas kompensavimo koncepcija yra smarkiai pažeistas, o kai kurios organizacijos jau atsisako paties termino „kompensavimas“.
Ilgametė kritika – pasitvirtino
Britų leidinys „The Guardian“ savo apžvalgoje pabrėžia, kad tyrimas patvirtina ilgalaikes kritikas: anglies kreditų rinką kamuoja vadinamieji „beverčiai kreditai“ (angl. junk offsets), kurie pervertina savo poveikį klimatui.
Tarp dažniausiai pasitaikančių problemų:
- nėra pridėtinės vertės – projektai ir taip būtų įgyvendinti (pvz., vėjo jėgainės, kurios būtų pastatytos bet kokiu atveju);
- laikinumas – medžiai, kurie vėliau sudega, arba durpynai, kurie vėl išdžiūsta;
- nutekėjimas – kai saugoma viena teritorija, bet kirtimai persikelia kitur;
- dvigubas skaičiavimas – kai emisijų sumažinimą deklaruoja ir pirkėjas, ir pardavėjas.
„Turime nustoti tikėtis, kad anglies dioksido kompensavimas veiks dideliu mastu. Įvertinome 25 metų įrodymus ir beveik viskas iki šiol buvo nesėkminga“, – sako tyrimo bendraautorius dr. Stephen Lezak. „Dabartinės rinkos nesėkmės nėra susijusios su keliais blogais obuoliais, o su sistemingomis, giliai įsišaknijusiomis problemomis, kurių negalima išspręsti laipsniškais pokyčiais.“
Svarbus perspėjimas COP30 išvakarėse
Tyrimo autoriai taip pat atkreipia dėmesį į etinius aspektus – silpną atskaitomybę, interesų konfliktus ir neokolonialistinius modelius, kai projektai vykdomi Globalių Pietų šalyse, o nauda tenka turtingesniems investuotojams.
Dr. Amna Alshamsi siūlo pereiti prie „prisidėjimo reikalavimų“ (angl. contribution claims) – kai projektai finansuojami be teisės teigti, kad taip kompensuojamos emisijos. Tokia sistema skatintų realų poveikį, bet kartu išlaikytų atsakomybę už savo emisijų mažinimą.
Tyrimo autoriai ragina skubiai atsisakyti visų kreditų, kurie nepašalina CO₂ iš atmosferos, ir pereiti prie aukštos kokybės, ilgalaikio anglies šalinimo ir saugojimo (CDR). Nors tokia praktika reikalauja didelių investicijų ir mokslinių tyrimų, pasak mokslininkų, tai vienintelė kryptis, turinti realų potencialą.
Aukščiausi lygio JT klimato konferencijos COP30 konferencijos išvakarėse šis tyrimas tampa svarbiu perspėjimu: tikras sprendimas klimato krizei – ne „beverčių kreditų“ pirkimas, o greitas ir nuoseklus emisijų mažinimas, kartu investuojant į patikimus, ilgalaikius sprendimus.
Parengė R. Trainytė. Straipsnio iliustravimui panaudota Unsplash.com laisvo naudojimo nuotrauka.
„Klimato reporteriai“ viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.
Daugiau apie projektą ŽALINK>>