Birželio pabaigoje Sevilijoje (Ispanija) prasidėsianti tarptautinė konferencija „Finansavimas vystymuisi“ (Ff4D) suburs sprendimų priėmėjus iš viso pasaulio ieškoti būdų, kaip užtikrinti, kad visos šalys galėtų siekti darnaus vystymosi tikslų. Tikėtina, kad vienu labiausiai laukiamų svečių taps kojas tarptautiniuose renginiuose sparčiai apšylantis Vokietijos kancleris Frydrichas Mercas (Friedrich Merz) – jam ši konferencija, pasak pažįstamų diplomatų, gali tapti reikšmingu tilteliu kuriant įtaką globaliu mastu. Na, o kas tikrai neatvyks – irgi žinoma: taip, jūs jau supratote… Jungtinėms Amerikos Valstijoms bus atstovaujama, bet greičiausiai tik žemu lygiu.
Valstybių skolos – su keturiolika nulių
Vienas iš esminių konferencijos klausimų – ką daryti su augančiomis šalių skolomis. Ne paslaptis, kad šiandien daugybė pasaulio valstybių vis daugiau lėšų skiria skolų grąžinimui, o ne svarbioms visuomenės reikmėms: švietimui, sveikatos apsaugai ar kovai su klimato kaita. Per du dešimtmečius, tarp 2000 ir 2022 metų, pasaulinės vyriausybių skolos padidėjo nuo 22 iki 92 trilijonų JAV dolerių! Žemesnių pajamų šalių skolos auga dvigubai sparčiau, negu turtingųjų šalių.
Tokia padėtis reiškia, kad šimtai milijonų žmonių lieka be gyvybiškai svarbių paslaugų. Ne viena šalis tiesiog neturi pasirinkimo – kad gautų naujų paskolų, ji turi pirmiausia grąžinti senas, net jei tai reiškia socialinių programų siaurinimą ar klimato kaitos padarinių ignoravimą.
Darnaus vystymosi tikslams (DVT) pasaulyje turi būti kasmet skiriama nuo 5,4 iki 6,3 trilijono dolerių daugiau negu dabar. Tai faktiškai reiškia, kad skiriamus vystymuisi finansus reikia padidinti kone dešimteriopai, jei ne daugiau. Iš kur tokias sumas paimti, kai visi visiems prasiskolinę?
Nenuostabu, kad vis daugiau organizacijų pasaulyje ragina imtis plataus masto skolų pertvarkymo. Skolos neturėtų būti vertinamos vien pagal tai, ar šalis gali grąžinti pinigus. Būtina atsižvelgti ir į tai, ar skola netrukdo valstybei pasirūpinti savo gyventojais, ar neprieštarauja žmogaus teisėms, ar neskatina aplinkos niokojimo bei žalos bioįvairovei. Taip pat svarbu įvertinti, ar paskolos buvo suteiktos sąžiningomis sąlygomis, ar nebuvo pažeisti įstatymai ar demokratiniai principai.
NVO reikalauja greitų veiksmų
Tokios idėjos išdėstytos pilietinių visuomenės organizacijų laiške, adresuotame tarptautinėms institucijoms šių metų gegužę. 41 laišką pasirašiusi organizacija reikalauja skaidrios, teisingos ir visoms šalims vienodai veikiančios skolų pertvarkymo sistemos. Ji turėtų būti nepriklausoma, o sprendimai joje neturėtų būti palikti vien didžiausiems kreditoriams ar privatiems bankams.
Šios rekomendacijos visiškai atitinka ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) priimtą nuomonę dėl klimato finansavimo (NAT/929), kurią rengiau kartu su kolege iš Vokietijos Antje Gerštain (Antje Gerstein). Joje siūlėme įdiegti plačią ir aiškiai apibrėžtą sistemą skolų pertvarkai, susiejančią skolas su JT Darnaus vystymosi tikslais. Galimas skolų refinansavimo būdas – naudoti su DVT susietas obligacijas. Taip būtų užtikrinta, kad skolos nebūtų grąžinamos žmonijos ir planetos ateities sąskaita.
Kodėl tai svarbu? Nes nė viena valstybė neturėtų būti priversta rinktis tarp skolos grąžinimo ir savo piliečių gerovės. Nes investicijos į klimato kaitos stabdymą ar prisitaikymą prie jos negali būti atidedamos dėl to, kas šalį ar regioną slegia nepakeliama paskolų našta. Tai svarbu ir todėl, kad dabartinė sistema nėra nei teisinga, nei veiksminga – ji labiau atspindi rinkos logiką, o ne žmonių poreikius. Pasaulyje net 39 šalys klasifikuojamos kaip „labai prasiskolinusios, skurdžios šalys“ – ir net 34 iš tų 39-ų yra Afrikoje. Europiečiai gerai prisimena migracijos krizę, stebėtą prieš dešimtmetį, tad prasiskolinęs ištisas žemynas – tikrai ne kažkas, ką klestinčios Europos politikai ir piliečiai gali pamiršti.
Šie metai – itin sudėtingi
Bonoje pirmadienį prasidėjusioje Jungtinių Tautų kasmetinėje tarpvyriausybinėje klimato kaitos konferencijoje besivystančių šalių atstovai pasisakė griežtai, bet vis dar su viltimi: štai „Trečiojo Pasaulio Tinklo“ vadovė Meena Raman paraštiniame renginyje pažymėjo, kad JAV traukimasis iš globalių derybinių formatų gali leisti kitoms šalims pajusti daugiau empatijos.
„Jei manote, kad praėjusieji metai buvo labai nepalankūs ir sudėtingi besivystančioms šalims, šie metai joms dar nepalankesni ir sudėtingesni“, – sakė ji, primindama karus ir daugiašališkumo griūtį. – „Mes turime reikalauti, kad vyriausybės būtų atskaitingos: globali šiaurė, globalūs pietūs… net mūsų pačių vyriausybės globaliuose pietuose, visi [turi būti] įsipareigoję. Išsivysčiusios šalys imasi iniciatyvos, tačiau gana aiškiai matome [jų] norą ir pabėgti bei perkilnoti tikslų žymeklius. Taigi, jos traukiasi atgal – net Europa“.
Ką iš Malaizijos kilusios tarptautinės teisininkės ir aktyvistės M. Raman žodžiai reiškia mums? Sevilijos konferencija šiemet turi tapti pokyčio pradžia. Europa – viena didžiausių pasaulio kreditorių – turi rodyti pavyzdį. Ne tik kalbėti apie tvarumą, bet ir veikti atsakingai: palaikyti reformas, užtikrinti pilietinės visuomenės įtraukimą ir skatinti pasaulinį susitarimą dėl skolų pertvarkymo. Laikas veikti dabar.
Kęstutis Kupšys yra Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys, Vartotojų aljanso viceprezidentas, 2025 m. Sevilijos F4D konferencijos dalyvis.
Vartotojų aljanso inf.
„Klimato reporteriai“ viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.
Daugiau apie projektą ŽALINK>>