Kolumbijos prezidentas Gustavas Petro Urregas (Gustavo Petro Urrego) paskelbė, kad Kolumbija pasitrauks iš tarptautinės investicinių ginčų sprendimo sistemos, leidžiančios užsienio investuotojams paduoti valstybes į arbitražą.
Prezidento teigimu, ginčai dažnai sprendžiami privačiuose arbitražo centruose, dažniausiai už Kolumbijos ribų, ir neretai baigiasi valstybės nenaudai.
Pasak jo, šioje sistemoje šiuo metu ginčuose gali būti sprendžiama dėl maždaug 52 trilijonų pesų vertės ieškinių, o tai atitinka apie 12 mlrd. eurų dabartiniu peso-euro kursu. Palyginimui, Kolumbijos pirminis biudžeto deficitas šiuo metu siekia 63 trilijonus Kolumbijos pesų, todėl, pasak Kolumbijos prezidento tarnybos pranešimo, kyla tiesioginė rizika šios šalies viešiesiems finansams.
Sprendimas paskelbtas pristatant vyriausybės ekonominės politikos ataskaitą. G. Petro Urregas taip pat suabejojo praktika, kai valstybė iš anksto sutinka, kad ginčus spręstų užsienio privatūs arbitrai, o ne nacionalinės institucijos.
Šis žingsnis siejamas ir su daugiau kaip 200 ekonomistų bei teisės ekspertų pasirašytu raginimu keisti sistemą, kuri, jų vertinimu, suteikia išskirtines teises užsienio investuotojams ir leidžia ginčyti viešosios politikos sprendimus, jei jie mažina pelningumą.
Kolumbija šiuo būdu įsijungia į platesnį tarptautinį sąjūdį peržiūrėti tokius mechanizmus, ypač klimato ir energetikos politikos kontekste. Šios antros pagal gyventojų skaičių (per 50 milijonų) Pietų Amerikos žemyno valstybės sprendimas sukuria stiprų pasaulinį precedentą, ypač prieš balandžio 24-29 dienomis Santa Martoje vyksiančią pirmąją konferenciją dėl atsitraukimo nuo iškastinio kuro, kur investicinių ginčų arbitražo sistema aiškiai įvardijama kaip tarptautinė teisinė kliūtis teisingai pertvarkai.
Investicinių ginčų arbitražo sistema (angl. investor-state dispute settlement, ISDS) kritikuojama dėl „reguliacinio paralyžiaus“ efekto: valstybės vengia griežtesnių aplinkosaugos, klimato ar socialinių sprendimų, nes bijo milijardinių ieškinių iš investuotojų. Taip dar prieš priimant sprendimus susiaurinamas viešosios politikos laukas, o prioritetas faktiškai suteikiamas kapitalo apsaugai, o ne visuomenės interesui.
Klimato reporterių inf.
Unsplash.com iliustracija.