Kai Kanados premjeras Markas Carney sausį Davose pareiškė, kad pasaulis išgyvena ne perėjimą, o „lūžį“, jo žodžiai nuskambėjo tarsi dar viena geopolitinė diagnozė. Tačiau po kelių savaičių britų vystymosi tyrinėtojas Ian Scoones šį sakinį perkėlė į kitą lauką: o kas, jeigu lūžta ne tik tarptautinė tvarka, bet ir pati mūsų samprata apie vystymąsi?
Kovo 17 d. Europos vystymosi tyrimų instituto EADI platformoje „Debating Development Research“ paskelbtame tekste „Rethinking ‘Development’: Why We Must Embrace Uncertainty“ Scoonesas siūlo būtent tai ir padaryti – iš naujo permąstyti, ką vadiname vystymusi. Jo straipsnis paremtas platesne mokslininko mintimi apie gyvenimą neapibrėžtumo sąlygomis ir jo 2026 m. „World Development“ publikuotu tyrimu „Why embracing uncertainty means rethinking development“.
Vystymasis, kuris turėjo sutvarkyti pasaulį
Ilgą laiką „vystymasis“ reiškė gana aiškų dalyką: yra šalys, kurios yra „pažengusios“, ir šalys, kurios turi jas pasivyti. Tada atsiranda planas. Kelias. Rodikliai. Investicijos. Ekspertai. Dideli infrastruktūros projektai. Naujos technologijos. Galiausiai – tikslas, kurį galima išmatuoti BVP augimu, produktyvumu, urbanizacija ar integracija į pasaulio rinkas.
Scoonesas primena, kad toks požiūris ypač sustiprėjo XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, kai vystymasis buvo suprantamas kaip technokratiškai suplanuojamas modernizacijos procesas. Problema ta, kad pasaulis ne visada paklūsta planui.
Didžiuliai drėkinimo projektai, miškų plantacijos, infrastruktūros programos ir kitos iš viršaus suplanuotos intervencijos ne kartą nesuveikė taip, kaip buvo tikėtasi. Ne todėl, kad žmonės vietoje buvo „nepakankamai išsivystę“, o todėl, kad realybė pasirodė esanti daug sudėtingesnė nei planuotojų modeliai. Vietos žmonės, ekologinės sąlygos, ekonominiai interesai ir netikėti įvykiai pakeisdavo rezultatą. Tai skamba pažįstamai ir šiandien.
Tik dabar vietoje vieno netikėto veiksnio turime visą jų rinkinį: klimato krizę, karus, pandemijų riziką, finansinį nestabilumą, tiekimo grandinių sutrikimus, geopolitinę konkurenciją.
Ir būtent čia Scoonesas siūlo sustoti. Gal problema ne ta, kad mūsų planai nepakankamai geri? Gal problema ta, kad vis dar tikime, jog pasaulį apskritai galima suplanuoti?
„Lūžis“, kuris pakeičia klausimą
Sausio 20-ąją Davose Kanados premjeras Markas Carney tarptautinės sistemos būklę apibūdino labai tiesiai: pasaulis yra „lūžio, o ne perėjimo“ laikotarpyje.
Carney kalbėjo pirmiausia apie tarptautinės tvarkos pokyčius. Jo teigimu, taisyklėmis paremta sistema, kuria Vakarai ilgą laiką rėmėsi, nebeveikia taip, kaip anksčiau. Ekonominė integracija tapo ne tik bendradarbiavimo priemone, bet gali būti naudojama kaip spaudimo ir prievartos įrankis. Todėl valstybės ima daugiau dėmesio skirti strateginiam savarankiškumui – energetikai, maistui, kritinėms žaliavoms, finansams ir tiekimo grandinėms.
Carney išvada gana pragmatiška: jeigu senoji sistema nebesuteikia saugumo, vidutinės galios šalys turi stiprinti savo atsparumą ir mokytis veikti kartu. Tačiau Scoonesas žengia žingsnį toliau. Jeigu nebegalime pasitikėti tuo, kad pasaulis grįš į ankstesnę tvarką, gal turime peržiūrėti ne tik institucijas, bet ir pačią vystymosi logiką?
Ne mažiau planuoti. O kitaip galvoti.
Scooneso pasiūlymas nėra paprastas kvietimas „atsisakyti vystymosi“. Jis kritikuoja konkrečią vystymosi sampratą – tokią, kurioje pasaulis suvokiamas kaip objektas, kurį galima valdyti iš viršaus. Jo argumentas gana paprastas: klimato kaita yra puikus pavyzdys, kodėl toks požiūris stringa.
Mes žinome, kad klimatas keičiasi. Tačiau negalime tiksliai pasakyti, kokį poveikį konkrečioje vietoje po dešimties ar dvidešimties metų turės karščio bangos, kritulių pokyčiai, sausros ar ekstremalūs reiškiniai.
Todėl atsakymas į neapibrėžtumą negali būti vien dar daugiau kontrolės.
Scoonesas siūlo kitą kryptį: prisitaikymą, eksperimentavimą, mokymąsi, improvizaciją ir skirtingų žinių sujungimą. Jo požiūriu, vystymosi alternatyvos turėtų būti kuriamos kartu – dalyvaujant valstybei, ekspertams, bendruomenėms ir kitiems veikėjams, o ne tiesiog perduodamos žmonėms kaip iš anksto parengtas projektas.
Tai subtilus, bet svarbus posūkis. Ne „mes žinome, ko jums reikia“. O „mes nežinome visko – tad kaip galime išsiaiškinti kartu?“
Čia į sceną įžengia kolonializmo klausimas
Scooneso tekstas pats nėra manifestas prieš kolonializmą. Tačiau jo kritika labai lengvai susišaukia su platesne diskusija apie tai, kas dešimtmečius sprendė, ką reiškia „vystymasis“ ir kas turi teisę apie jį spręsti.
Ši diskusija ypač ryški Globalių Pietų organizacijose.
Global Call to Action Against Poverty (GCAP), vertindama Carney kalbą, atkreipė dėmesį į vieną svarbiausių jo pasisakymo vietų: pripažinimą, kad senoji taisyklėmis paremta sistema niekada nebuvo tokia lygi, kaip buvo vaizduojama. GCAP pabrėžia, kad taisyklės buvo taikomos nevienodai, o globalios finansų, prekybos, skolų ir klimato sistemos sukūrė gilią nelygybę tarp Šiaurės ir Pietų. Organizacijos vertinimu, nauji santykiai su Globaliais Pietumis turėtų būti kuriami ne siekiant išsaugoti senąją tvarką, o kuriant lygesnę sistemą.
Tai svarbus skirtumas. Nes „strateginis savarankiškumas“ gali reikšti labai skirtingus dalykus. Vienu atveju – valstybės siekia turėti daugiau galios savo ekonomikai, energetikai ir tiekimo grandinėms. Kitu – kalbame apie bendruomenių ir šalių teisę pačioms spręsti, kokio vystymosi jos nori. Ir čia jau atsiranda klimato teisingumo klausimas.
Kas sėdi prie stalo?
Įdomią Carney kalbos kritiką pateikia „New Internationalist“. Leidinys klausia, kas iš tiesų yra tos „vidutinės galios“, apie kurių bendradarbiavimą kalbėjo Kanados premjeras. Carney kvietė tokias šalis kaip Kanada veikti kartu, stiprinti savo strateginį savarankiškumą ir kurti naują tvarką.
Tačiau Globalūs Pietūs į šią viziją neatsiranda automatiškai. Daugelis jų šalių dar tada, kai buvo kuriama pokarinė tarptautinė sistema, tebebuvo kolonijos. O šiandien jos vis dar susiduria su skolų priklausomybe, nelygiomis prekybos taisyklėmis, klimato krizės padariniais ir finansinės sistemos apribojimais. „New Internationalist“ kritika paprasta: jeigu kalbame apie naują pasaulio tvarką, negalima tiesiog pakviesti Globalių Pietų prie jau pastatyto stalo. Reikia klausti, kas tą stalą pastatė ir kas nustatė jo taisykles.
Tai labai gerai papildo Scooneso klausimą. Jeigu vystymasis nebegali būti vien iš viršaus perduodamas planas, tuomet turime permąstyti ir tai, kas turi teisę apibrėžti vystymosi tikslus.
Net vystymosi institucijos pradeda kalbėti kitaip
Ši diskusija nėra vien akademinė. Didelė vystymosi politikos tyrimų organizacija ODI Carney „lūžio“ diagnozę jau susiejo su labai konkrečiomis pasekmėmis vystomojo bendradarbiavimo, humanitarinės pagalbos ir klimato finansavimo sistemoms.
ODI vertinimu, geopolitinio lūžio sąlygomis valstybės vis dažniau traukiasi į save, o tai turi pasekmių sistemoms, kurios buvo sukurtos remiantis tarptautiniu bendradarbiavimu. Ypač pažeidžiamos tampa pasaulinės maisto sistemos ir Jungtinių Tautų darbotvarkė, įskaitant Darnaus vystymosi tikslus.
Tačiau ODI pastebi ir kitą dalyką: atsiranda daugiau erdvės nacionaliniu lygmeniu kuriamoms iniciatyvoms ir naujoms koalicijoms. Tai jau labai artima Scooneso logikai. Jeigu senasis pasaulis tampa mažiau nuspėjamas, atsparumas gali būti kuriamas ne vien per didžiąsias globalias programas. Jis gali būti kuriamas ir vietose – per vietos žinias, bendruomenes, įvairius veikėjus ir gebėjimą prisitaikyti.
Bet yra ir kita medalio pusė
Svarbu nepadaryti iš to dar vieno gražaus pasakojimo apie „vietos sprendimus“. Vietos savarankiškumas savaime nereiškia teisingumo. Bendruomenės gali būti įgalintos, bet gali būti ir atstumtos. Valstybės gali siekti strateginės autonomijos, bet tuo pat metu stiprinti iškastinio kuro pramonę. Naujos tiekimo grandinės gali mažinti priklausomybę nuo vienos šalies, bet kartu sukurti naują išteklių gavybos naštą kitai.
Todėl vien atsitraukti nuo senojo modelio nepakanka. Reikia klausti, kokį modelį kuriame vietoje jo. Tai ypač svarbu klimato krizės kontekste.
Jeigu energetinis savarankiškumas reiškia naujų saulės ir vėjo elektrinių, tinklų, baterijų bei kritinių mineralų gavybos bumą, kas sprendžia, kur tie projektai bus statomi? Kas gauna naudą? Kas prisiima ekologinę ir socialinę kainą? Kitaip tariant, strateginis savarankiškumas dar nėra klimato teisingumas.
Galbūt „vystymasis“ turi tapti ne tikslu, o procesu
Scooneso idėja įdomi tuo, kad ji verčia atsisakyti vieno labai gilaus įpročio. Mes vis dar mėgstame manyti, kad žinome, kur pasaulis turėtų nueiti. Turime strategijas iki 2030-ųjų. Iki 2050-ųjų. Turime trajektorijas, scenarijus, rodiklius ir veiksmų planus.
Visa tai reikalinga. Tačiau klimato krizė ir geopolitinis nestabilumas vis dažniau primena, kad ateitis nėra tiesi linija, kurią galima tiesiog nubraižyti grafike. Todėl vystymasis galėtų būti suprantamas ne kaip kelias į iš anksto apibrėžtą „pažangesnę“ būseną, o kaip gebėjimas kartu mokytis ir prisitaikyti.
Tai reikštų daugiau vietos demokratiniam sprendimų priėmimui, vietos žinioms, eksperimentams, skirtingiems vystymosi keliams ir galimybei pripažinti: kartais mes tiesiog nežinome.
Galbūt tai ir yra tikrasis „vystymosi“ permąstymas. Ne klausimas, kaip greičiau visus nuvesti tuo pačiu keliu. O klausimas, kaip sukurti sąlygas skirtingoms visuomenėms pačioms spręsti, kas joms yra geras gyvenimas – neperžengiant planetos ribų ir nepriverčiant kitų visuomenių už tai mokėti.
Nuo „vystymosi“ prie atsparumo?
Čia Scooneso mintis susitinka su didesniu pokyčiu, vykstančiu vystymosi politikoje. Vis daugiau diskusijų sukasi nebe vien apie ekonomikos augimą, o apie atsparumą, gebėjimą prisitaikyti, gerovę, nelygybę, vietos galią ir klimato teisingumą.
Tai nereiškia, kad BVP ar ekonominis augimas staiga tapo nesvarbūs. Tačiau jie vis mažiau atrodo pakankami.
Carney Davose pasakė, kad senoji pasaulio tvarka nebegrįš. Scoonesas klausia, ką tai reiškia vystymuisi. GCAP primena, kad senoji tvarka nebuvo teisinga visiems. ODI perspėja apie jos lūžio pasekmes vystymosi ir klimato finansavimui. O Globalių Pietų balsai kelia dar nepatogesnį klausimą: ar nauja tvarka bus kuriama kartu su tais, kurie per ilgai buvo laikomi vystymosi objektais, ar tiesiog bus sukurtas naujas stalas su senais šeimininkais?
Gal todėl svarbiausias klausimas šiandien nėra, kaip „išvystyti“ pasaulį. Galbūt pirmiausia turime išmokti nebesielgti taip, lyg pasaulis būtų projektas, kurį kažkas vienas gali suplanuoti.
Jeigu tai iš tiesų lūžis, mums reikia ne naujo tobulo plano. Mums reikia naujo būdo mokytis gyventi pasaulyje, kurio ateities niekas negali tiksliai suplanuoti.
Klimato reporterių informacija. Asociatyvi nuotrauka – Unsplash.com
