Aplinkosauginiai mokesčiai tampa vis svarbesniu įrankiu, skatinant tvarų ekonomikos augimą, siekiant socialinės politikos tikslų, kovojant su klimato krize ar prisitaikant prie jos padarinių.
Tokio tipo mokesčiai ne tik skatina mažinti taršą ir efektyviau naudoti išteklius, bet ir generuoja papildomas biudžeto pajamas, kurios gali būti panaudotos socialinės nelygybės mažinimui, perėjimui prie klimatui neutralios ekonomikos ir pan.
Atsižvelgiant į egzistencinę būtinybę mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, ypač transporto ir energetikos sektoriuose, daugelis valstybių aktyviai reformuoja savo aplinkosauginio apmokestinimo sistemas. Pastaruoju metu netylant diskusijoms apie Lietuvos mokesčių sistemos peržiūrą ir siekiant ją bent dalinai reformuoti, taip pat kyla klausimų, ar šalyje taikomas aplinkosauginis apmokestinimas veikia efektyviai, kokią įtaką jis daro ekonomikai, visuomenei bei aplinkai, kokių sprendimų gali prireikti tobulinant aplinkosauginius mokesčius ir ar jie apskritai reikalingi.
Kovo mėnesį Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) paskelbė 2025 metų ekonominę Lietuvos apžvalgą, kurioje kaip vienas iš aspektų analizuojamas aplinkosauginis apmokestinimas bei jo įtaka šalies ekonominiam augimui.
Apžvalga išsami ir pilna detalių, įdomių analitikams, tačiau šios išvados svarbios kiekvienam piliečiui: EBPO aplinkosauginių mokesčių sistemą rekomenduoja stiprinti, o tam, visų pirma, reikia plėsti apmokestinimo bazę, peržiūrėti degalų akcizus, dalį surinktų pajamų perskirstyti gyventojams ir kt.
Aplinkosauginiai mokesčiai: kam jų išvis reikia?
Valstybių sienų nepaisantis šiuolaikinių aplinkos problemų pobūdis ilgainiui tapo tarptautinės bendruomenės dėmesio objektu, todėl valstybės vis daugiau dėmesio skiria su aplinka subalansuotam ekonominiam augimui, klimato krizės ir taršos keliamų problemų sprendimui. O kartu – ir aplinkosauginiams mokesčiams, nes jie yra pripažįstami tinkamu įrankiu aukščiau išvardytų problemų sprendimui.
Principas „teršėjas moka“ (angl. polluter pays) dar 1972 metais buvo konceptualiai suformuluotas Jungtinių Tautų Stokholmo deklaracijoje dėl žmogaus aplinkos. Tarptautinėje praktikoje jį įtvirtino EBPO, iškėlusi idėją, kad socioekonominė politika glaudžiai siejasi su aplinkosauga, todėl žalos aplinkai kaštai turi būti įtraukti į prekių ir paslaugų gamybos kainą, kas nuosekliai veda prie to, jog jie traukiami ir į vartojimo kainą.
Aplinkosauginiai mokesčiai gali būti klasifikuojami labai įvairiai, tačiau populiariausieji pagal tai, kas apmokestinama, yra mokesčiai, susiję su transportu, energija ir gamtiniais ištekliais.
Viena populiariausių principo „teršėjas moka“ taikymo sričių – anglies dioksido emisijų apmokestinimas. Šiuo atveju teršėjai gali tiesiogiai mokėti nustatytą kainą už atitinkamą kiekį teršalų (taršos mokesčiai) arba dalyvauti vadinamojoje emisijų prekybos sistemoje (angl. Emissions Trading System, ETS), pirkdami ar parduodami apyvartinius taršos leidimus. Europos Sąjungoje ši sistema veikia jau dvidešimt metų. Vis dėlto, nors prekyba taršos leidimais taip pat remiasi principu „teršėjas moka“, prie taršos mokesčių ji tradiciškai nepriskiriama.
Mokesčių įvairovė
Siekiant mažinti automobilių taršą ir tuo pačiu keisti visuomenės įpročius – tarkime, skatinti vietoje automobilio rinktis viešąjį transportą ar elektromobilį, nuo 2021 metų privatiems asmenims Lietuvoje taikomas vienkartinis automobilių taršos mokestis.
Atsižvelgiant į klasikinį mokesčių apibrėžimą, kuris juos traktuoja, kaip periodiškai mokamą finansinę prievolę, šis mokestis greičiau yra rinkliava, mokama registruojant automobilį, – tuo tarpu mokesčiai remiasi kitokia ekonomine logika, nukreipta į finansinių prievolių tęstinumą. Be šio mokesčio Lietuvoje taikomi mokesčiai už aplinkos teršimą iš stacionariųjų taršos šaltinių, taip pat už taršą gaminiais, pakuotėmis ir sąvartynuose šalinamomis atliekomis.
Energijos mokesčiais paprastai apmokestinami naftos produktai, o populiariausias šių mokesčių tipas yra akcizai. Energetikos produktų ir elektros apmokestinimo direktyva nustato suderintus minimalius akcizo mokesčių tarifus energijos produktams visoje ES, įskaitant tokį kurą kaip benzinas, dyzelinas, gamtinės dujos ir kt. Šie mokesčiai yra platesnės akcizų sistemos dalis, kuria siekiama užtikrinti nuoseklų mokesčių tarifų taikymą skirtingose valstybėse narėse ir išvengti prekybos iškraipymų.
Tuo tarpu mokesčiai už gamtinius išteklius apima jų išgavimo ar panaudojimo apmokestinimą, įskaitant padarytą žalą gamtai. Šiais mokesčiais siekiama atspindėti tikrąsias ekologines ir socialines išteklių eksploatacijos sąnaudas, kurios dažnai nėra įtraukiamos į rinkos kainas.
Išteklių mokesčiai gali būti taikomi įvairiai veiklai, įskaitant naudingųjų iškasenų gavybą, miškų kirtimą, su gamtinių išteklių naudojimu susijusių prekių gamybą ir pan. Skirtingai nuo prekybos apyvartiniais taršos leidimais ar pasienio taršos mechanizmo, vieningos šių mokesčių sistemos ES nėra, todėl ką, kiek ir kaip apmokestinti šiuo atveju sprendžia pačios valstybės narės.
Dabartinė aplinkosauginių mokesčių būklė
EBPO 2025 metų ekonominėje Lietuvos apžvalgoje pabrėžiama, jog, nepaisant to, kad pramonės ir elektros energijos sektoriuose anglies dioksido apmokestinimas yra pakankamai aukštas, kadangi šie sektoriai patenka į ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos taikymo sritį, kitų sektorių taršos apmokestinimas yra gerokai mažesnis už ES vidurkį.
Degalų akcizai Lietuvoje yra mažesni nei daugelyje kitų šalių, o tai skatina transporto sektoriaus emisijas ir apsunkina paskatas pereiti prie švaresnių transporto priemonių. Vis dėlto, akcizo mokesčiai degalams Lietuvoje didės iki 2026 metų, o šiais metais akcizo mokesčių struktūroje taip pat atsirado anglies dioksido dedamoji, kurią numatyta didinti iki 2030 metų. Dėl šių priemonių anglies dioksido apmokestinimas degalams transporto sektoriuje Lietuvoje 2030 metais bus šiek tiek didesnis už 2023 metų ES vidurkį.
Gerai tai ar blogai? Tikėtina, kad ES mastu vis dar žemas akcizų lygmuo nepablogins Lietuvos transporto sektoriaus konkurencinės pozicijos tiek, kiek gąsdina iškastinio kuro branginimo kritikai (juk 2023 m. Europos lygį pagal anglies dioksido dedamąją pasieksime tik 2030-aisiais). Kita vertus, sustiprės paskatos rinktis mažiau taršų transportą. Kainų signalas, kaip paprastai tikisi rinka tikintys ekonomistai, turėtų suveikti.
Būsto sektoriuje aplinkosauginiai mokesčiai Lietuvoje ilgą laiką buvo pakankamai žemi, nes dauguma šildymui naudojamų energijos išteklių apmokestinti nebuvo. Po 2023-24 metų Akcizų įstatymo pakeitimų, akcizai, į kuriuos įtrauktos angies dioksido dedamosios, pradėti taikyti anglims, durpėms, suskystintoms naftos dujoms ir kt. – tuo tarpu į gamtinių dujų akcizus anglies dioksido dedamoji Lietuvoje nėra įtraukta.
Tai ką gi rekomenduoja Lietuvai EBPO ekspertai?
EBPO rekomendacijos Lietuvai apima aplinkosauginių mokesčių taikymo srities išplėtimą į šiuo metu nepakankamai apmokestintus sektorius, kurie reikšmingai prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, tokius kaip žemės ūkis ar pastatai. Anglies dioksido apmokestinimą Lietuvai rekomenduojama suvienodinti pagal ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (beje, 2027 metais ES pradės veikti vadinamoji prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema „ver. 2“, į kurią pateks sektoriai, kurių neapima dabartinė sistema). Kartu su šiomis rekomendacijomis taip pat siūloma taikyti subsidijas ar kitas paskatas atsinaujinančių išteklių energijos naudojimui, pastatų renovacijai ir elektromobilių įsigijimui.
Anot EBPO, Lietuvoje reikėtų įvertinti ilgalaikį akcizų poveikį transporto sektoriui, kuris iki šiol dar nėra įvertintas po paskutinių Akcizų įstatymo pakeitimų. Jei paaiškėtų, kad suplanuotų priemonių nepakanka siekiant transporto sektoriaus emisijų mažinimo tikslų 2030 metams, svarstytinas tolesnis akcizų didinimas.
Akcizų ir anglies dioksido apmokestinimo didinimą planuojama iš dalies nukreipti gynybos išlaidų finansavimui, taigi, siekiant užsitikrinti visuomenės paramą tolesniam mokesčių didinimui, dalį pajamų EBPO rekomenduoja perskirstyti gyventojams, pavyzdžiui, vienkartinėmis išmokomis.
Apžvalgoje taip pat akcentuojamas aplinkosauginių mokesčių poveikis Lietuvos ekonomikai ir aplinkos būklei – šie mokesčiai gali sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir kartu generuoti papildomas biudžeto pajamas, kurios gali būti reinvestuotos į žaliąją infrastruktūrą, energijos efektyvumo programas ir socialines paramos priemones. Ilgainiui tai skatintų tvaresnę ekonomiką, mažintų priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, stiprintų energetinį saugumą ir padėtų įgyvendinti ES klimato tikslus. Atvirai ir žalumo siekiančiai Lietuvos ekonomikai – tai šansas.
Šį tekstą parengė „Klimato reporteriai“ (klimatoreporteriai.lt). Iliustracija Canva.com.
Tai Lietuvoje nauja, nepriklausoma, nevyriausybinių organizacijų įkurta pilietinės žiniasklaidos iniciatyva, kurios tikslas – ilgainiui tapti klimato naujienų agentūra.
„Klimato reporteriai“ – viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, lėšomis.
Daugiau apie projektą ŽALINK>>