Šiame straipsnyje kalbiname organizaciją ASONOG (isp. Asociación de Organismos No Gubernamentales) – nacionalinę Hondūro NVO platformą, kuri dirba klimato teisingumo ir žmogaus teisių srityje. Hondūras – viena iš labiausiai klimato kaitos pažeidžiamų pasaulio valstybių. Mūsų pašnekovas – Chosė Ramónas, ASONOG direktorius ir aktyvistas.
Audros palikimas: Mičas ir krizė
„Hondūras dešimtmečius susiduria su sisteminiais iššūkiais, – pasakoja Chosė Ramónas, -vienas iš lemiamų momentų buvo 1998 m., kai uraganas Mičas nusiaubė Centrinę Ameriką. Tai buvo ne tik audra – tai buvo lūžio taškas daugelyje sistemų. Uraganas paliko begalybę pėdsakų: tūkstančiai žuvusiųjų, ištisos bendruomenės iškeldintos, o tauta sukrėsta. Po uragano kilusi krizė buvo ne tik gamtinė, bet ir politinė. Nors buvo pristatytas nacionalinis atstatymo planas, jis taip ir nebuvo iki galo įgyvendintas.“
Vietoj to buvo sukurtas naujas plėtros modelis, kuris buvo palankus gavybos pramonei, nes ją įgalino susilpnintos taisyklės ir padrąsino priežiūros nebuvimas. „Tai sudarė sąlygas tolesniam gyventojų perkėlimui ir teritoriniams konfliktams, ypač susijusiems su čiabuvių bendruomenėmis. Tai, kas prasidėjo kaip atkūrimas, tapo pretekstu išnaudojimui“ – dalinasi Jose.
Klimato pažeidžiamumas: kasdieninė realybe Hondūre
Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, Hondūras išlieka viena iš labiausiai klimato pažeidžiamų valstybių Žemėje.
„Klimato krizę patiriame kiekvienais metais. Potvyniai, sausros, nuošliaužos, derliaus mažėjimas – visa tai tiesiogiai veikia mūsų žmones. Ir tai nėra pavieniai įvykiai. Jie didina esamą skurdą, verčia migruoti ir skatina nelygybes. – tęsia Chosė, – Kaimo vietovėse didėja maisto trūkumas, nes tradicinis ūkininkavimas darosi vis labiau neperspektyvus. Kiekviena nelaimė tampa vis didesnės priklausomybės mechanizmu – dažnai nuo tų pačių korporacijų, kurios ir padėjo sukelti krizę.“
Gynėjų kriminalizavimas
ASONOG ir organizacijos partneriams aplinkos apsauga yra neatsiejama nuo pačios gyvybės gynimo. Tačiau ši kova kainuoja. „Hondūre aplinkos apsaugos gynėjai, klimato aktyvistai laikomi nusikaltėliais, – sako Chosė Ramonas, – šie susiduria su teisiniais grasinimais, persekiojimu, tiesioginiu smurtu vien dėl to, kad gina savo žemę.“
Silpna teisingumo sistema ir korporacijų įtaka sukūrė nebaudžiamumo atmosferą, kurioje žmogaus teisių pažeidimai lieka nuošalyje, pirmenybė teikiama pelnui, o ne žmonėms. Prie šios neteisybės dažnai prisideda ir tarptautiniai veikėjai. „Užsienio investicijos yra susijusios su valdžia, o vietos bendruomenės turi mažai galimybių kreiptis į teismą. Kai teisinės sistemos palankios tarptautinėms bendrovėms, teisingumas tampa nepasiekiamas.“
Ką galima padaryti?
Pasak José, tikri sprendimai turi būti daugiasluoksniai – pradedant nuo pagrindų:
1. Stiprinti viešąją politiką, kad pirmenybė būtų teikiama žmonėms, o ne pelnui. „Mums reikia griežtesnių kasybos pramonės taisyklių, geresnių aplinkos apsaugos ir teisinių priemonių, kurios iš tiesų tarnautų žmonėms.“
2. Įgalinti pilietinius judėjimus per finansavimą, apsaugą ir gebėjimų stiprinimą. „Svarbiausia – mobilizuotos bendruomenės. Svarbus ne tik politinis dalyvavimas ar balsavimas, bet ir pilietinė mobilizacija.“
3. Pasaulinis solidarumas. „Turime sustiprinti šias vietines kovas už Hondūro ribų. Dalijimasis patirtimi, aljansų kūrimas ir kolektyvinių strategijų rengimas daro mus stipresnius.“
Klimato teisingumas yra socialinis teisingumas
Koks yra ryšys tarp klimato teisingumo ir socialinio teisingumo – dviejų kovų, kurios vis labiau persipina? „Didžiausia problema yra politinės valios trūkumas – tiek nacionaliniu, tiek pasauliniu mastu. Tarptautinės derybos dėl klimato kaitos dažnai tarnauja ekonominiams interesams, o ne žmonėms, kuriuos klimato kaita įtakoja labiausiai. Didžiausi teršėjai gauna naudos iš status quo. Jie neturi realių paskatų keistis“, – dalinasi Chosė. Vis dėlto pokyčiai yra skubiai reikalingi.
José Ramónas tvirtina, kad nukentėjusios bendruomenės turi sėdėti prie derybų stalo – nuo JT derybų dėl klimato kaitos iki nacionalinių prisitaikymo planų. Hondūras gali būti klimato krizės priešakinėse linijose, tačiau jo gyventojai taip pat vadovauja kovai už teisingumą. ASONOG veikla primena mums, kad atsparumas klimato kaitai sukuriamas kolektyviniais veiksmais – įsišaknijusiais žemėje, pagrįstais teisėmis ir paremtais bendruomene.
Kaip sako Chosė Ramonas: „Mes nesame aukos, laukiančios pagalbos. Mes esame organizuoti. Mes priešinamės. Ir kuriame ateitį, kurios mums reikia – kartu.“
Autorė – Bibbi Abruzzini, BothNomads bendraįkūrėja. Parengta Vystomojo bendradarbiavimo platformos prašymu.
Nuotraukos – asmeninis organizacijos ASONOG archyvas.
Šį tekstą siūlo „Klimato reporteriai“ (klimatoreporteriai.lt).
Teksto parengimas finansuotas ŽALINK ir #Vol4HumAid projektų rėmuose.
„Klimato reporteriai“ viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra. Daugiau apie projektą ŽALINK>>
Projektas #Vol4HumAid finansuojamas Europos solidarumo korpuso Humanitarinės pagalbos programos lėšomis.