Bonoje šiuo metu vykstančiose JT klimato derybose viena daugiausia įtampos keliančių temų nėra nei saulės elektrinės, nei elektromobiliai. Derybų centre – klimato finansai ir klausimas, kuris klimato politikoje skamba jau daugiau nei tris dešimtmečius: kas turi sumokėti už klimato krizės padarinius?
Kaip savo darbotvarkės pristatyme pabrėžia JT klimato kaitos sekretoriatas (UNFCCC), šių metų Bonos susitikimas turi padėti „padėti pagrindus stipresniems klimato veiksmams“ prieš rudenį vyksiančią COP31 konferenciją. Tačiau po techninių formuluočių slypi daug politiškesnis klausimas – kaip pasaulis supranta atsakomybę.
Diskusijos esmė paprasta tik iš pirmo žvilgsnio.
Besivystančios šalys jau daugelį metų primena, kad didžioji dalis istorinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų buvo išmesta ekonomiškai stipriausiose valstybėse. Tačiau skaudžiausi klimato kaitos padariniai šiandien dažnai tenka visai kitoms šalims – toms, kurios prie krizės prisidėjo mažiausiai.
Todėl Bonoje viena pagrindinių diskusijų krypčių tapo ne tik emisijų mažinimas, bet ir lėšos prisitaikymui prie klimato kaitos, atsparumo didinimui bei nuostolių ir žalos (angl. loss and damage) finansavimui. Kaip nurodoma JT klimato proceso dokumentuose, klimato finansai, prisitaikymas ir įgyvendinimo mechanizmai šiemet išlieka tarp centrinių darbotvarkės klausimų.
Šioje vietoje ir prasideda nesutarimai.
Globalių Pietų šalys vis garsiau kelia argumentą, kad klimato finansai neturėtų būti suprantami vien kaip geranoriška parama. Jų pozicija – tai teisingesnio atsakomybės pasidalijimo klausimas.
Tuo metu dalis ekonomiškai stipresnių valstybių laikosi atsargesnės pozicijos ir vengia formuluočių, kurios galėtų būti interpretuojamos kaip tiesioginė „klimato skola“. Vietoje to daugiau kalbama apie bendrą atsakomybę, platesnį finansavimo šaltinių ratą ir efektyvesnį jau esamų mechanizmų veikimą.
Šias įtampas akcentuoja ir aplinkosauginės nevyriausybinės organizacijos. Jų vertinimu, didžiausia rizika šiandien yra ne pažadų trūkumas, o jų įgyvendinimas. NVO ragina daugiau lėšų skirti prisitaikymui, nuostolių kompensavimui ir pažeidžiamiausių bendruomenių apsaugai, argumentuodamos, kad priešingu atveju klimato teisingumas liks deklaratyvus principas.
Iš Lietuvos perspektyvos ši diskusija gali atrodyti tolima.
Tačiau iš esmės čia sprendžiamas klausimas, kuris aktualus gerokai plačiau nei klimato politika: ar pripažįstame, kad krizės pasekmės visuomet pasiskirsto netolygiai? Ir ar sutinkame, kad tie, kurie turėjo daugiau galimybių kurti gerovę, turi daugiau galimybių prisidėti prie pasekmių mažinimo?
Todėl Bonos klimato derybos – ne vien techninis JT procesas. Tai vieta, kur šiandien formuojama tai, kaip klimato teisingumas atrodys praktikoje artimiausią dešimtmetį.
Šiuo metu Bonoje vyksta JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos pagalbinių organų 64-osios sesijos (The sixty-fourth sessions of the Subsidiary Bodies under the United Nations Framework Convention on Climate Change, UNFCCC SB64). Konferencija vyksta 2026 m. birželio 8–18 d. Bonoje, Vokietijoje, ir laikoma pagrindiniu parengiamuoju etapu prieš COP31, kuri vyks šių metų lapkritį Antalijoje, Turkijoje. Joje valstybės derasi dėl klimato finansų, prisitaikymo, teisingos pertvarkos, skaidrumo ir kitų sprendimų, kurie vėliau tampa politiniais susitarimais COP formate.
„Klimato reporterių“ inf. Nuotrauka iš UNFCCC (aplinkosaugos NVO atstovai kalba plenarinės sesijos metu).