Važiuoji iš Panevėžio link Vilniaus ir ties dailiu, dideliu miesto ženklu pamatai iškabą „Vilnius – Europos Žalioji sostinė 2025“. Pagalvoji: „Kaip smagu – mūsų išskirtinai žalias miestas susilaukė tarptautinio pripažinimo!”. Deja, kartais šis džiaugsmas apkarsta. Neretai įvairūs tvarumo projektai, konferencijos būna pilni patoso, nors ir gerų, bet gan paviršutiniškų idėjų. Gelmės ir tikrų, sisteminių pokyčių siekio, holistinio mąstymo daryti ne dėl to, kad „fainai skamba“, o iš supratimo, jog to tiesiog reikia, pasigendu.
Viena iš tokių karčių iniciatyvų – šių metų sausio mėnesį klimato aktyvistus pasiekusi žinia, niekaip nederanti su Žaliosios sostinės titulu. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pasiūlė ženkliai pakelti Vilniaus viešojo transporto kainas.
Reikia persėsti į viešąjį transportą, bet ar taip?
Vilnius – šių metų Europos žaliosios sostinės vardą pelnęs miestas – turėtų rodyti pavyzdį, kokius sprendimus priimant, miestas gali tapti tvaresniu. Priežasčių stengtis tikrai yra. Net 38 proc. Vilniaus miesto šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmeta transporto sektorius. Kituose miestuose – ne geriau. Tyrimai rodo, kad oro tarša Lietuvoje kasmet lemia apie 3 tūkstančius priešlaikinių mirčių.
Pagrindinė problemos priežastis – didėjantis automobilizmo lygis. Štai Vilniuje – kas antras gyventojas kasdien naudojasi automobiliu, o per pastarąjį dešimtmetį transporto priemonių skaičius išaugo 30 proc. Dėl to Vilnius pirmauja Europoje pagal laiką, praleidžiamą kamščiuose – vien 2024 metais vienas vilnietis kamščiuose vidutiniškai prarado 113 valandų. Šitų problemų sprendimas atrodo labai paprastas – reikia skatinti naudotis viešuoju transportu. Tačiau, aktyvistų nuomone, miesto valdžios siūlymas kelti kainą sumažintų šios susisiekimo priemonės prieinamumą.
Kainos kyla drastiškai
Pagal dabartinius siūlymus, kainos keleiviams už trumpas keliones pakiltų beveik dvigubai, mėnesio bilietas kainuotų trečdaliu daugiau. Tačiau tokia priemonė neatitinka klimato teisingumo principų. Globaliu mastu klimato teisingumo sąvoka atkreipia dėmesį į tai, jog neproporcingai didelį klimato kaitos poveikį patiria marginalizuotos, mažas pajamas gaunančios bendruomenės, prie klimato krizės prisidedančios mažiausiai, nes ir taip gyvena taupiai.
Taip, viešojo transporto patrauklumą ir prieinamumą reikia didinti, bet keliant kainas prieinamumas sumažėtų. O vadovaujantis klimato teisingumu, toks sprendimas gilintų kitas problemas, šiuo atveju – pablogintų dalies keleivių finansinę situaciją.
Tiesa, yra taikomos nuolaidos socialiai remtinoms grupėms: senjorams, moksleiviams, studentams, žmonėms, turintiems negalią, tačiau kainos jiems vis tiek pakils. Įdomu tai, kad anot JUDU atliktos apklausos, kuri buvo vykdoma gyvai kalbinant žmones stotelėse, viešojo transporto kaina nebuvo nurodyta, kaip keleiviams svarbus rodiklis, tačiau vyresnio amžiaus gyventojai sudarė vos 2 proc. apklaustųjų. Tai kelia abejonių apklausos patikimumu.
Atliktos abejotinos apklausos
Anot minėtos apklausos, 72 proc. Vilniaus viešojo transporto keleivių neturi nuosavo automobilio. Šie keleiviai užuot gavę „saldainį“ už aplinkai draugiškesnio gyvenimo būdo pasirinkimą, gauna „bizūną“. Mažesnes pajamas gaunantys žmonės negali sau leisti įsigyti automobilio ir jį išlaikyti, todėl yra priklausomi nuo viešojo transporto sistemos.
Europos miestai už panašią kainą, kuri siūloma Vilniečiams, suteikia geresnes viešojo transporto sistemos paslaugas, juose kursuoja tramvajus ar net metro. Atėnuose už 1,2 euro pasiekiamos 3 metro linijos, priemiestinis traukinys, autobusai, tramvajai, troleibusai, Lisabonoje už 1,5 euro – 4 metro linijos bei autobusai, troleibusai, tramvajai, Varšuvoje už apytiksliai 1 eurą – dvi metro linijos, autobusai, troleibusai, tramvajai. Peršasi išvada, jog Vilniaus viešasis transportas šiuo metu daugmaž tiek ir vertas, kiek už jį mokame.
Nors sprendimas dėl bilietų branginimo buvo patvirtintas, Vilniaus miesto taryba bent dalinai išgirdo vilniečius ir sumažino mėnesio ir metinio bilietų kainų kėlimą atitinkamai nuo 45 iki 38 eurų ir nuo 405 iki 342 eurų bei nusprendė palikti 30 minučių bilietą, tačiau pastarasis vietoj 0,65 euro kainuos 1 eurą.
Viešasis transportas – visų miestiečių reikalas
Didesnės finansinės naštos užkrovimas ant viešojo transporto keleivių pečių – prieštarauja solidarumo principui. Gerai veikianti viešojo transporto sistema turėtų būti visų miestiečių reikalas. Tuo turėtų būti suinteresuoti net ir automobilių vairuotojai, nes viešojo transporto pasirinkimas mažina spūstis.
Viešojo transporto paslaugą reiktų vertinti kaip visuotinai naudingą. Panašiai kaip ugniagesių gelbėtojų tarnyba, viešos gydymo įstaigos, mokyklos ar darželiai. Šios įstaigos yra naudingos visai visuomenei ir už jas visi mokame solidariai per savo mokesčius. Taip, vienos paslaugos finansuojamos iš valstybės biudžeto, kitos – iš savivaldybių, tačiau finansavimo principas lieka tas pats. Viešojo transporto nauda akivaizdi visiems – ir oras švaresnis, ir mažiau spūsčių.
Taip pat į sprendimo priėmimą reiktų įtraukti ir visuomenę, seniūnijas. Deja, su seniūnijomis niekas prieš priimant sprendimą kelti kainas nesikonsultavo, o viešasis transportas juk svarbus vietos gyventojams.
Be to, yra kitų būdų kitaip finansuoti viešojo transporto kokybės gerinimą. Pavyzdžiui, efektyviai mažinti administracines išlaidas, perskirstyti biudžetą – užuot bergždžiai kovojus su grafičiais mieste ar įrenginėjus naujas automobilių stovėjimo aikšteles, pinigus galima panaudoti viešojo transporto kokybei gerinti, ir orientuotis link nemokamo (solidariai visų miesto gyventojų finansuojamo per mokesčius ar kitais būdais) viešojo transporto, koks yra Taline, Belgrade, Liuksemburge.
Biudžetą galima papildyti per spūsčių mokesčius, kurie jau efektyviai veikia Londone, Stokholme ir Milane. Šis mokestis perduoda atsakomybę už taršą ir spūstis automobilių vairuotojams ir efektyviai paskatina atsisakyti kelionės automobiliu. Londone automobilių srautas dienos metu sumažėjo 18 proc., spūstys sumažėjo 30 proc., kelionės autobusu į centrinę dalį padidėjo 33 proc. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje galėtų būti apibrėžtos centrinės zonos, kuriose darbo dienomis būtų taikomas bent 5 eurų dienos mokestis. Už surinktas lėšas galima būtų elektrifikuoti ir kurti patogesnį viešąjį transportą.
Gabija Gorobecaitė-Jocienė, klimato judėjimų „Fridays for future“ ir „XR“ aktyvistė
Šį tekstą parengė „Klimato reporteriai“ (klimatoreporteriai.lt). Nuotrauka Mitchell Johnson/Unsplash.com.
„Klimato reporteriai“ – tai Lietuvoje nauja, nepriklausoma, nesiekianti pelno, nevyriausybinių organizacijų įsteigta pilietinė iniciatyva, kurios tikslas – ilgainiui tapti klimato naujienų agentūra.
„Klimato reporteriai“ viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.
Daugiau apie projektą ŽALINK>>