Vystomojo bendradarbiavimo srityje komunikacija yra daugiau nei informacijos perdavimas. Ji – galios įrankis. Viena pusė dažnai turi išteklius, kita – ilgą istoriją buvimo „pagalbos gavėja“. Tokiu atveju tai, kaip pasakojame istorijas, gali stiprinti arba silpninti orumą, partnerystę ir pasitikėjimą.
Kalba formuoja požiūrį
Humanitarinės pagalbos kampanijose dažnai matome emocinius vaizdus: alkani vaikai, griūvančios trobos, verkiančios motinos. Nors tokie vaizdai gali paskatinti aukojimą, jie dažnai perteikia iškreiptą, stereotipinį bendruomenių, gyvenančių nepritekliuje, vaizdą. Tai skatina gailestį, bet ne lygybę. Sukuriamas naratyvas, kuriame viena pusė gelbsti, o kita – bejėgė.
Etiška komunikacija kviečia keisti šį požiūrį. Vietoj „pagalbos iš viršaus“ kalbėkime apie bendradarbiavimą. Vietoj ašarų – parodykime stiprybę, kūrybiškumą, gebėjimą veikti. Partneriai Globaliuose Pietuose nėra pagalbos objektai – jie yra sprendimų kūrėjai. Skurdas – tai ne prigimtis, o struktūrinių procesų pasekmė.
„Kai bendruomenės supranta savo turimų išteklių vertę ir aktyviai prisideda prie jų augimo, jos gali sukurti tvarius pokyčius, atitinkančius jų unikalius poreikius ir siekius“, – sako Dr. Moses Isooba, Ugandos Nacionalinio NVO forumo vadovas.
Nuo stereotipų prie partnerystės
Kolonializmo šešėlis vis dar jaučiamas ne tik ekonomikoje ar politikoje, bet ir kalboje. Tokios sąvokos kaip „neišsivysčiusios šalys“, „vargšai“ ar „pagalbos misijos“ stiprina galios disbalansą. Etiška komunikacija siūlo kitą kelią:
– Kalbėkime su partneriais, o ne apie juos.
– Naudokime jų balsus, istorijas, citatas.
– Kurdami turinį, bendradarbiaukime, o ne tik naudokime jų atvaizdus rinkodarai.
– Venkime emocinio šantažo, kuris išnaudoja kančią siekiant finansinės paramos.
Atsakingas vaizdų naudojimas
Vaizdai – vienas galingiausių komunikacijos įrankių. Tačiau būtent todėl jie reikalauja atsakomybės. Ar turime leidimą naudoti nuotrauką? Ar žmogus joje pateikiamas oriai, kaip aktyvus veikėjas, o ne tik kaip „nukentėjusysis“? Ar vaizdas neformuoja vienpusiško požiūrio į šalį, kultūrą ar žemyną?
Prieš publikuodami bet kokį vizualinį turinį, turime atsakyti į šiuos klausimus. Tai – pagarbos ženklas.
Kodėl tai svarbu
Pirmiausia – pasitikėjimas. Etiška komunikacija stiprina ryšį su partneriais, bendruomenėmis ir visuomene. Ji rodo, kad žmones vertiname ne kaip priemonę, o kaip tikslą. Istorijos, kurios įgalina, įkvepia ilgalaikį solidarumą, o ne trumpalaikį gailestį. Tokia komunikacija skatina tvaresnį įsitraukimą ir gilesnį sisteminių problemų supratimą.
Vystomasis bendradarbiavimas neatsiejamas nuo istorinių ir struktūrinių nelygybių. Todėl komunikacija čia negali būti neutrali – ji turi būti atsakinga ir siekti pokyčio.
Gidas organizacijoms
„Vystomasis bendradarbiavimas neturi būti bandymas viską suvienodinti pagal mūsų supratimą, kas yra „gerai“. Vietoj to, kad „mokytume“, turėtume stengtis išgirsti, suprasti, pasimokyti patys“, – sako Justina Kaluinaitė.
Jos žodžiais, kiekvienas iš mūsų gali prisidėti: būti atsakingu vartotoju, kalbėti pagarbiai, remti sąžiningos prekybos produktus, dalyvauti pilietinėse veiklose. Net kelionėse ar socialiniuose tinkluose verta paklausti savęs – ar tai, ką transliuoju, gerbia kitus žmones ir jų orumą?
Etiška komunikacija – tai ne tendencija, o būtinybė. Ji prasideda nuo klausimo: ar tai, ką pasakojame, stiprina žmones – ar tik mūsų organizacijos įvaizdį? Tik sąžiningai atsakę galime kurti komunikaciją, kuri iš tiesų keičia pasaulį į gerą.
Pagal Vystomojo bendradarbiavimo platformos informaciją. Iliustracija – Unsplash.com laisvo nauodjimo.
„Klimato reporteriai“ viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.
Daugiau apie projektą ŽALINK>>