Tarptautinė humanitarinė teisė (THT), dar vadinama karo teise, siekia riboti ginkluotų konfliktų padarinius žmonėms ir aplinkai. Ji saugo civilius, belaisvius, sužeistuosius ir numato, kad karinė veikla neturėtų sukelti plačios žalos gamtai. Tačiau XXI amžiuje, kai klimato krizė ir ekologiniai nuostoliai tampa vis grėsmingesni, kyla klausimas – ar THT iš tiesų pajėgi apsaugoti gamtą nuo karo padarinių? Ir ar ekocidas – tyčinis, masinis gamtos naikinimas – galėtų būti pripažintas tarptautiniu nusikaltimu?
Teisinės normos ir realybė
1977 m. Papildomas Ženevos protokolas I numato, kad karinė veikla turi vengti ilgalaikės ir rimtos žalos gamtinei aplinkai. Taip pat draudžiama naudoti ginklus ar metodus, kurie sukelia tokį poveikį. Vis dėlto šios nuostatos palieka daug išimčių – aplinkos žalą leidžiama, jei ji grindžiama „karine būtinybe“, o tokios sąvokos kaip „ilgalaikė“ ar „rimta“ lieka neaiškios ir sunkiai apibrėžiamos.
Praktikoje tai reiškia, kad net didelės ekologinės katastrofos karo metu retai laikomos nusikaltimais. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Vietnamo karas, kurio metu JAV kariuomenė naudojo Agent Orange – cheminį herbicidą, sunaikinusį miškus, žemės ūkio plotus ir sukėlusį ilgalaikę žalą žmonių sveikatai bei ekosistemoms. Šis veiksmas nebuvo pripažintas tarptautiniu nusikaltimu prieš aplinką.
Ekocidas – nauja teisinė kryptis
Ekocido sąvoka, kilusi iš graikų kalbos žodžių „oikos“ (namai) ir „cide“ (žudyti), apibūdina masinį gamtos naikinimą. Nors šiuo metu ekocidas dar nėra oficialiai pripažintas tarptautiniu nusikaltimu, vis daugiau šalių, teisininkų ir nevyriausybinių organizacijų siekia įtraukti jį į Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) jurisdikciją – šalia genocido, nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų ir agresijos veiksmų.
2021 m. nepriklausoma ekspertų grupė pasiūlė ekocido apibrėžimą, kuris galėtų būti įtrauktas į TBT Romos statutą. Pagal jį, ekocidas būtų „neteisėti ar neapgalvoti veiksmai, padaryti žinant, kad jie gali sukelti didelę, plačią arba ilgalaikę žalą aplinkai“.
Kai kurios valstybės, tokios kaip Prancūzija, Belgija ar Čilė, jau įtraukė ekocidą į savo nacionalinius teisės aktus arba svarsto tai padaryti. Tarptautiniu mastu tokio nusikaltimo pripažinimas reikalautų plataus šalių sutarimo, tačiau ši idėja vis labiau artėja prie realybės.
Ukraina: ekocido pavyzdys šiandien
Rusijos invazija į Ukrainą tapo skaudžiu priminimu, kokią žalą modernūs karai daro gamtai. Užminuoti miškai, sunaikinti vandens rezervuarai, didžiuliai anglies dioksido kiekiai, išsiskyrę dėl bombardavimų – visa tai rodo sisteminį ir ilgalaikį poveikį aplinkai.
Vienas iš skaudžiausių atvejų – 2023 m. susprogdinta Nova Kachovkos hidroelektrinės užtvanka. Potvyniai sunaikino buveines, tūkstančiai žmonių neteko švaraus vandens, o radioaktyvios medžiagos iš Černobylio zonos pasklido po regioną. Ukrainos valdžia ir nevyriausybinės organizacijos šiuos veiksmus vadina ekocidu – nauja karo nusikaltimo forma.
Šie įvykiai verčia iš naujo įvertinti THT ribas ir kelia būtinybę stiprinti atsakomybę už žalą aplinkai karo metu.
Teisinė apsauga ir moralinė pareiga
Tarptautinė humanitarinė teisė jau pripažįsta, kad aplinka turi būti saugoma karo metu. Tačiau esamos normos yra nepakankamos – tiek teisiniu, tiek praktiniu požiūriu. Ekocidas – tai ne tik teisinė sąvoka, bet ir moralinis imperatyvas. Jo pripažinimas reikštų, kad žmonija pasirengusi saugoti Žemę net ir ekstremaliomis aplinkybėmis.
Pagal Vystomojo bendradarbiavimo platformos informaciją. Iliustracija – Unsplash.com laisvo nauodjimo.
„Klimato reporteriai“ viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos lėšomis, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.
Daugiau apie projektą ŽALINK>>