Pastarosiomis savaitėmis tarptautinėje arenoje įvyko reikšmingas poslinkis: Jungtinėse Tautose vis daugiau valstybių atvirai remia idėją apie „teisingą ir tvarkingą“ pasitraukimą iš iškastinio kuro (angl. phase-out of fossil fuels). Kaip skelbiama Jungtinių Tautų diskusijose ir su klimato politika susijusiuose pranešimuose, ši formuluotė tampa vis dažnesne derybų dalimi, nors dar prieš kelerius metus ji buvo laikoma politiškai sunkiai įmanoma.
Apie šį pokytį rašo ir tarptautinė žiniasklaida – pavyzdžiui, „Reuters“ pažymi, kad vis daugiau valstybių palaiko aiškesnį iškastinio kuro atsisakymo įvardijimą, o tai rodo besikeičiančią klimato politikos kryptį. Tai svarbu, nes iki šiol daugelyje susitarimų buvo vengiama tiesiogiai įvardyti naftos, dujų ir anglies atsisakymą.
Šis pokytis neatsirado per vieną dieną. Jį lėmė ilgalaikis spaudimas iš pažeidžiamiausių pasaulio regionų – ypač mažų salų valstybių. Mažų salų valstybių aljansas (angl. Alliance of Small Island States, AOSIS) jau daugelį metų kelia klausimą apie atsakomybę už klimato krizės padarinius. Šioms šalims klimato kaita nėra abstrakti ateities grėsmė – tai jau šiandien patiriama realybė: kylantis jūros lygis, ekstremalūs orai ir nykstančios teritorijos.
Svarbus lūžio taškas – stiprėjantis klimato klausimų įtvirtinimas tarptautinėje teisėje. Vis daugiau iniciatyvų siekia klimato krizę vertinti ne tik kaip politinį, bet ir kaip teisinės atsakomybės klausimą. Pavyzdžiui, Tarptautiniame Teisingumo Teisme (angl. International Court of Justice) svarstoma, kokia yra valstybių atsakomybė už klimato kaitos padarinius (angl. climate responsibility). Tai rodo, kad klimato politika pamažu pereina iš rekomendacijų lygmens į atsakomybės diskursą.
Tačiau ką iš tiesų reiškia „teisingas perėjimas“ (angl. just transition)? Ši sąvoka pabrėžia, kad iškastinio kuro atsisakymas negali vykti vienodai visoms šalims. Kaip nurodo Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija (angl. United Nations Framework Convention on Climate Change, UNFCCC), valstybės, kurios istoriškai daugiausiai prisidėjo prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, turi prisiimti didesnę atsakomybę – tiek mažinant taršą, tiek finansuojant perėjimą kitose šalyse.
Šiame kontekste klimato politika vis labiau susipina su finansais. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (angl. Organisation for Economic Co-operation and Development, OECD) analizės rodo, kad be pakankamo klimato finansavimo (angl. climate finance) daugelis besivystančių šalių neturi realių galimybių atsisakyti iškastinio kuro. Todėl diskusijos apie energetikos transformaciją vis dažniau tampa diskusijomis apie skolas, investicijas ir globalias ekonomines taisykles.
Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad politiniai pareiškimai dar nėra realūs pokyčiai. Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, nepaisant ambicingų tikslų, dalis valstybių vis dar investuoja į naujus naftos ir dujų projektus. Tai atskleidžia esminę įtampą tarp ilgalaikių klimato tikslų ir trumpalaikių ekonominių interesų.
Ar tai reiškia, kad klimato politika iš tiesų pereina į naują etapą? Iš dalies. Akivaizdu, kad keičiasi pati diskusijos kryptis. Jei anksčiau buvo svarstoma, ar apskritai reikia mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, šiandien vis dažniau kalbama apie tai, kaip ir kada tai padaryti teisingai.
Būtent čia slypi dar vienas svarbiaus pokytis: klimato krizė vis labiau suvokiama ne tik kaip aplinkosaugos, bet ir kaip klimato teisingumo klausimas (angl. climate justice).
„Klimato reporterių“ inf. Iliustratyvi nuotrauka – Unsplash.com laisvo naudojimo.