2026 metų gegužę paskelbtoje draudimo grupės Allianz tyrimų analizėje „Too hot to grow: The economic costs of extreme heat“ („Per karšta augti: ekonominė ekstremalaus karščio kaina“) pabrėžiama tai, apie ką klimato mokslininkai kalba jau ne vienerius metus: ekstremalus karštis tampa ne trumpalaikiu gamtos reiškiniu, o struktūrine ekonomine rizika.
Tai reiškia, kad karščio bangos nebėra tik pavieniai nepatogumai, kuriuos galima išgyventi užsidarius langus ar palaukus vėsesnio oro. Jos pradeda veikti pačią sistemą – ekonomiką, darbo rinką, sveikatos apsaugą, miestų infrastruktūrą ir žmonių kasdienybę.
Ataskaitoje analizuojami faktai kelia nerimą: nuo 1980 metų karščio bangų skaičius išaugo septynis kartus, o su jomis susijusių mirčių skaičius per vieną įvykį padidėjo penkis kartus.
Didžiausias iššūkis šiandien – ne tik kaip sustabdyti klimato kaitą, bet ir kaip apsaugoti visuomenę bei ekonomiką, kai klimato sąlygos, pagal kurias kūrėme miestus, darbo vietas ir infrastruktūrą, keičiasi greičiau nei spėjame prisitaikyti.
Karštis, kurio nematome ekonomikos ataskaitose
Karščio poveikis dažnai neatrodo toks dramatiškas kaip audros sugriautas pastatas ar potvynio užlietas miestas. Tačiau būtent todėl jis yra klastingas – didelė dalis žalos lieka nematoma.
Kaip pažymi Allianz tyrėjai, ekstremalus karštis veikia ne vien tiesioginius nuostolius, bet ir tai, kas sunkiau pastebima: darbo našumą, energijos vartojimą, investicijas ir ilgalaikį ekonomikos augimą.
Kai temperatūra viršija 30 laipsnių Celsijaus, pradeda kristi darbo našumas. Allianz analizėje remiamasi ekonominių tyrimų duomenimis, rodančiais, kad kiekvienas papildomas laipsnis tarp 30 ir 35 °C gali sumažinti produktyvumą maždaug trimis procentais.
Kitaip tariant, kiekvienas papildomas laipsnis termometro stulpelyje reiškia ne tik fizinį diskomfortą. Tai trumpesnes darbo valandas, sudėtingesnes sąlygas žmonėms, dirbantiems lauke, mažesnį gamybos efektyvumą ir mažesnes pajamas.
Karštis išryškina ir kitą paradoksą: tuo metu, kai žmonės ir įmonės pagamina mažiau, energijos poreikis auga. Allianz skaičiavimu, kiekvienas papildomas temperatūros laipsnis gali didinti energijos vartojimą apie 1,2 proc. Ekonomika patiria dvigubą spaudimą – našumas mažėja, o sąnaudos didėja.
Europa – ypač pažeidžiama
Europa susiduria ne vien su temperatūros problema. Ji susiduria su klausimu, kaip buvo suprojektuotas mūsų gyvenimas.
Daugelis Europos miestų buvo kuriami klimatui, kuris šiandien sparčiai tolsta nuo realybės. Tankus užstatymas, mažai žaliųjų erdvių, ribota vėsinimo infrastruktūra reiškia, kad karštis miestuose kaupiasi ir ilgiau išlieka.
Problemą dar labiau gilina visuomenės senėjimas. Vyresnio amžiaus žmonės yra viena jautriausių grupių, tačiau karščio poveikis neapsiriboja vien sveikata. Jis paliečia visą socialinę sistemą – nuo didėjančių sveikatos apsaugos išlaidų iki žmogaus galimybės dirbti, judėti ir gyventi savarankiškai.
Skirtumas tarp Europos ir JAV šioje vietoje taip pat iškalbingas: įvairūs energetikos ir būsto tyrimai rodo, kad oro kondicionierius Europoje turi apie penktadalis namų ūkių, kai JAV šis skaičius siekia apie 90 procentų.
Tačiau oro kondicionierius nėra vienintelis sprendimas. Jei prisitaikymą prie klimato paliksime tik individualioms galimybėms, klimato krizė taps ir socialinės atskirties stiprintoja.
Vienas žmogus galės sau leisti vėsinti namus, keisti būstą, dirbti lankstesnėmis sąlygomis. Kitas – gyvens prastai izoliuotame bute, dirbs fiziškai sunkų darbą ir neturės galimybės pasirinkti. Ta pati temperatūra skirtingiems žmonėms taps visiškai skirtinga patirtimi.
Kas mokės už karštesnę ateitį?
Allianz modeliavimas rodo, kad jeigu 2026–2030 metais kartotųsi penkeri karščiausi istorijoje metai, ekonominis poveikis būtų milžiniškas.
Pagal tyrimo scenarijus Prancūzija galėtų prarasti apie 220 mlrd. eurų bendrojo vidaus produkto, Japonija – apie 326 mlrd. eurų, Italija – apie 136 mlrd. eurų, Vokietija – apie 121 mlrd. eurų, Ispanija – apie 111 mlrd. eurų.
Tačiau svarbiausia čia ne vien bendras nuostolių dydis. Svarbu tai, kas juos patirs.
Didelės ekonomikos turi daugiau galimybių amortizuoti smūgį: investuoti į infrastruktūrą, keisti miestų planavimą, stiprinti apsaugos sistemas. Tačiau mažesnes pajamas turintiems žmonėms, ypač Globalių Pietų šalyse, pasirinkimų dažnai lieka daug mažiau.
Karštis tampa socialinio teisingumo klausimu – ir ne tik Globaliuose Pietuose.
Žmogus, gyvenantis prastai izoliuotame būste, dirbantis fiziškai sunkų darbą ar neturintis galimybių pasirinkti darbo sąlygų, klimato krizę pajunta pirmas.
Tai viena pagrindinių klimato neteisingumo problemų: tie, kurie mažiausiai prisidėjo prie klimato kaitos, dažnai turi mažiausiai galimybių nuo jos apsisaugoti.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad didelė dalis istorinių išmetamųjų teršalų yra susijusi su turtingiausia visuomenės dalimi.
Klimato reporterių inf. Unsplash.com laisvo naudojimo asociatyvi iliustracija.