Kai kalbama apie klimato kaitą, dažniausiai skaičiuojame, kiek anglies dioksido išmeta valstybės arba įmonės. Tačiau nauji moksliniai tyrimai siūlo pažvelgti į problemą kitu kampu – kas iš tikrųjų valdo įmones, kurios teršia? Galbūt dalis atsakomybės tenka ne tik gamintojams ar vartotojams, bet ir kapitalo savininkams?
Būtent tokią diskusiją pradėjo šių metų liepą žurnale Nature Climate Change paskelbtas redakcinis straipsnis „Responsible carbon accounting“ ir kartu publikuotas Lucaso Chancelio bei Yannico Rehmo tyrimas apie pasaulinę nuosavybe grįstą anglies apskaitą (angl. ownership-based carbon accounting).
Iki šiol skaičiavome trimis būdais
Šiandien klimato politikoje dažniausiai naudojami trys anglies dioksido emisijų apskaitos metodai.
Pirmasis – gamybos principas (angl. production-based accounting). Jis skaičiuoja, kiek šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetama konkrečios valstybės teritorijoje. Būtent šiuo principu grindžiami nacionaliniai klimato tikslai ir Paryžiaus susitarimo įsipareigojimai.
Antrasis – vartojimo principas (angl. consumption-based accounting). Jis siekia atsakyti į klausimą, kas iš tikrųjų suvartoja taršius produktus. Pavyzdžiui, jei prekė pagaminta Kinijoje, bet naudojama Europoje, dalis atsakomybės tenka vartojančiai šaliai.
Tačiau mokslininkai siūlo įtraukti ir trečią perspektyvą – nuosavybės principą (angl. ownership-based accounting).
Jis kelia kitą klausimą: kam priklauso įmonės, kurios išmeta šiltnamio efektą sukeliančias dujas, ir kas gauna finansinę naudą iš jų veiklos?
Tarša keliauja kartu su kapitalu
Naujajame tyrime pirmą kartą apskaičiuotos nuosavybe grindžiamos emisijos net 197 pasaulio valstybėse 2010–2022 metais.
Paaiškėjo, kad atsakomybė už emisijas yra dar labiau koncentruota nei manyta iki šiol.
2022 metais turtingiausias 1 proc. pasaulio gyventojų buvo susijęs su 41 proc. privačių nuosavybe grindžiamų emisijų, o turtingiausi 10 proc. – net su 77 proc. tokių emisijų. Taip yra todėl, kad didžiausio turto savininkai dažniau valdo akcijas ir kitą kapitalą anglies dioksido intensyviuose sektoriuose – energetikoje, kasyboje, sunkiojoje pramonėje ar transporte.
Kodėl tai svarbu?
Iki šiol valstybė galėjo sumažinti savo teritorijoje išmetamas emisijas, tačiau jos investuotojai ir toliau galėjo uždirbti iš taršių veiklų kitose pasaulio šalyse.
Tyrimo autoriai pastebi, kad kai kurios Vakarų Europos valstybės sėkmingai mažino teritorines emisijas, tačiau jų gyventojų ir fondų užsienyje valdomų įmonių emisijos nemažėjo. Kitaip tariant, dalis taršos tiesiog „iškeliavo“ kartu su investicijomis.
Ar tai reiškia, kad investuotojai kalti?
Nebūtinai. Žurnalo Nature Climate Change komentaro autorius Matteo Coronese pabrėžia, kad nuosavybe grindžiama apskaita neturėtų pakeisti dabar naudojamų metodų. Ji turėtų juos papildyti. Skirtingi apskaitos būdai atsako į skirtingus klausimus: vieni parodo, kur išmetamos dujos, kiti – kas jas paskatina vartodamas, o naujasis metodas padeda suprasti, kas valdo taršą kuriančius ekonominius išteklius.
Todėl mokslininkai nekviečia visos atsakomybės perkelti investuotojams. Jie siūlo pripažinti, kad finansiniai sprendimai taip pat formuoja pasaulio emisijas.
Naujas klimato teisingumo kampas
Šis požiūris keičia ir klimato teisingumo diskusiją. Iki šiol daugiausia kalbėta apie tai, kurios valstybės išmeta daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų arba kurios visuomenės grupės daugiausia vartoja.
Dabar atsiranda dar vienas klausimas – kas uždirba iš veiklos, kuri sukelia šias emisijas?
Mokslininkų teigimu, toks požiūris gali padėti kurti skaidresnę įmonių ir investicinių portfelių atskaitomybę, skatinti atsakingesnius investicinius sprendimus ir nukreipti kapitalą į mažiau taršias veiklas.
Ar keisis klimato politika?
Kol kas – greičiausiai nesikeis. Nacionaliniai klimato tikslai ir toliau bus skaičiuojami pagal teritorines emisijas. Tačiau naujasis metodas gali tapti svarbiu įrankiu vertinant finansų sektoriaus vaidmenį klimato kaitoje.
Galbūt ateityje kalbėsime ne tik apie tai, kiek anglies dioksido išmeta valstybės ar įmonės, bet ir apie tai, kur keliauja investicijos ir kokią taršą jos palaiko.
Tai nereiškia, kad atsakomybė už klimato kaitą persikelia investuotojams. Tačiau mokslas primena, kad siekiant suprasti visą emisijų paveikslą vien pažvelgti į gamyklų kaminus jau nebepakanka – verta pažvelgti ir į tai, kam tos gamyklos priklauso.
Klimato reporterių informacija. Unsplash.com iliustracija.