Gruodžio 18-tąją minima Tarptautinė migrantų diena. Tarptautinė migrantų diena suteikia ypatingą galimybę atkreipti dėmesį į neįkainojamą milijonų migrantų indėlį visame pasaulyje bei pabrėžti vis sudėtingesnę aplinką, kurioje vyksta migracija. Konfliktai, klimato pokyčių sukelti nelaimės ir ekonominiai spaudimai ir toliau verčia milijonus žmonių palikti savo namus ieškant saugumo ar tiesiog galimybių.
Šiandien daugiau žmonių nei bet kada gyvena kitoje šalyje nei toje, kurioje gimė. Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų departamento (United Nations Department of Economic and Social Affairs – UN DESA) duomenimis, 2020 m. liepos 1 d. pasaulinis tarptautinių migrantų skaičius buvo apie 281 mln.
Tarptautiniai migrantai sudaro apie 3,5 procento pasaulio gyventojų, palyginti su 2,8 procento 2000 m. ir 2,3 procento 1980 m. Nors dauguma žmonių migruoja dėl savo pasirinkimo, kiti migruoja iš būtinybės. Ne visuomet priverstinės migracijos keliai yra saugūs ir lengvi. Jungtinių Tautų „Saugesnės migracijos link: 2024 m. pasaulinio susitarimo dėl migracijos įgyvendinimo“ ataskaitoje teigiama, kad nuo 2014 m. sausumos ir vandens migracijos keliuose žuvo arba dingo beveik 70 000 migrantų, o tikrasis skaičius tikriausiai yra daug didesnis. Kiekviena užregistruota mirtis – tai tyli humanitarinė krizė, kurią galime išspręsti.
Migracija ir klimato kaita
Kiekvieną dieną pažeidžiami žmonės priverstinai perkeliami dėl klimato kaitos padarinių. Tai nėra kažkas, kas atsitiks, tai kažkas vyksta dabar.
Tyrime „Žmonėms tenkančių visuotinio atšilimo išlaidų įvertinimas“ nustatyta, kad vidutinė metinė 29 °C temperatūra yra „žmogaus klimato nišos“ viršutinė riba. Virš šios temperatūros slenksčio regionai gali tapti netinkami gyventi, teigiame tyrimo ataskaitoje. Autoriai pabrėžia, kad 1960–1990 m. tik apie 12 milijonų žmonių, sudarančių mažiau nei 1 proc. pasaulio gyventojų, gyveno už šios klimato nišos ribų. Šių dienų klimato sąlygomis daugiau nei 600 milijonų žmonių – 9 proc. pasaulio gyventojų – gyvena vietovėse, kuriose temperatūra yra aukštesnė nei 29 °C.
Planetai šylant karščio bangos tampa vis labiau tikėtinos. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (Intergovernmental Panel on Climate Change – IPCC) perspėja, kad kai kurios Indijos, Persijos įlankos, Kalifornijos įlankos ir pietinės Meksikos įlankos dalys „jau patiria karščio streso sąlygas, artėjančias prie viršutinės darbo našumo ir žmonių išgyvenimo ribos“.
Organizacijos pranešime priduriama, kad karščio streso rizika ypač didelė miestuose. Skurdesni atogrąžų regionai patiria didžiausią ekonominę žalą dėl karščio bangų. Dėl karštų ir sausų sąlygų dažnai pražūsta derlius, gyvuliai ir daroma žala gyvybei vandenyje. Daugiau nei trečdalis pasėlių ir gyvulių nuostolių mažas ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse atsiranda dėl sausros.
António Guterreso, JT generalinis sekretoriaus, buvusio JT vyriausiasis pabėgėlių komisaro teigimu: „Klimato kaita dabar yra pagrindinis veiksnys, skatinantis visus kitus priverstinio perkėlimo veiksnius. Dauguma nukentėjusių žmonių liks savo šalyse. Jie bus perkelti iš vidaus. Bet jei jie kirs sieną, jie nebus laikomi pabėgėliais.
Šie asmenys nėra iš tikrųjų migrantai ta prasme, kad jie persikėlė ne savo noru. Kaip priverstinai perkeltiems asmenims, kuriems netaikomas pabėgėlių apsaugos režimas, jie atsiduria teisinėje tuštumoje.“ Ir tai yra tiesa. Tie, kurie palieka savo šalį dėl klimato kaitos padarinių ar stichinių nelaimių, negali pretenduoti į apsaugą pagal tarptautinę teisę. 1951 m. Pabėgėlių konvencija suteikia apsaugą tiems, kurie bėga nuo karo ir konfliktų, kurie patiria persekiojimą dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių pažiūrų.
Siekiant išspręsti šią problemą, būtina tobulinti tarptautinius įstatymus ir politiką, kad galėtume apsaugoti klimato migrantus, užtikrinant jų teisių apsaugą ir suteikiant jiems paramą, reikalingą gyvenimui atkurti.
Klimato migracijos istorijos
Ramiojo vandenyno salos yra vienos iš labiausiai pažeidžiamų klimato kaitos regionų dėl kylančio jūros lygio. Mažos salų šalys, tokios kaip Kiribatis, Tuvalu ir Maršalo salos, susiduria su egzistencinėmis grėsmėmis dėl salų apsėmimo vandeniu, potvynių ir sūraus vandens įsiskverbimo į gėlo vandens atsargas. Kiribatis yra viena pirmųjų šalių, pareiškusių susirūpinimą dėl klimato migracijos bei daugelis vietinių gyventojų yra priversti migruoti į kaimynines šalis, tokias kaip Fidžis ar Naujoji Zelandija.
Kiribačio Vyriausybė netgi įsigijo žemės Fidžyje, kad ateityje galėtų perkelti piliečius, nes sala tampa vis netinkamesnė gyventi. Taipogi Bangladešas yra viena iš labiausiai klimato kaitos pažeidžiamų šalių, kuri dažnai patiria potvynius bei ciklonus. Kylantis jūros lygis ir upių erozija išstumia milijonus žmonių, ypač pakrantės zonose, kurie migruoja į miestus. Migracija į miestus sukuria iššūkius kaip didėjantis skurdas ir taip sunkiai besiverčiančiose miesto vietovėse. Klimato migrantai iš Bangladešo taip pat ieško prieglobsčio kaimyninėse šalyse, pvz., Indijoje.
Sahelio regioną, apimantis tokias šalis kaip Malis, Čadas, Nigeris, Burkina Fasas ir Sudanas, smarkiai paveikė sausra ir kintantys kritulių kiekis. Šie pokyčiai kenkia tradiciniams pragyvenimo šaltiniams, tokiems kaip žemės ūkis. Išdžiūvus vandens šaltiniams, skirtiems žemės ūkio veiklai plėtoti ir žemės ūkio paskirties žemei tampant neproduktyvia, pastebimas itin didelis judėjimas iš kaimo vietovių į miestus ar kitas šalis ir Malyje bei Nigeryje.
Centrinės Amerikos šalyse dėl užsitęsusių sausrų genda kukurūzai ir pupelės. Taip pragyvenimo šaltiniai kaimo žmonėms yra suniokojami ir šeimos yra priverstos migruoti į šiaurę, dažniausiai į JAV. Daugelis žmonių, ypač ūkininkai ir jų šeimos, yra priversti leistis į pavojingas keliones dėl klimato kaitos, smurto ir ekonominių sunkumų.
Parengė Justina Kaluinaitė, Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
„Klimato reporteriai“ – viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, lėšomis.