Aistė Pikšrytė, Kęstutis Kupšys
Ataskaitoje konstatuojama, jog per pastaruosius metus ES sugebėjo atlaikyti kritines energijos tiekimo saugumo rizikas, atgauti energijos rinkų ir kainų kontrolę bei paspartinti žaliąją transformaciją, pereinant prie neutralumo klimatui.
Energetikos komisarės Kadri Simson teigimu, europinė energetikos sąjunga yra stipresnė ir ekologiškesnė nei bet kada anksčiau, o ES yra gerai pasirengusi įveikti esminius ateities iššūkius ir vykdyti įsipareigojimus planetai bei savo piliečiams. Tačiau ar Europa iš tiesų gali jaustis saugi ir užtikrinta, kad ateityje nepasikartos tokios energijos (išteklių) kainų krizės, kokia kilo 2021 metais, kai dėl Rusijos „Gazprom“ veiksmų Europoje aukštyn šoko gamtinių dujų kainos, o vėliau, jau prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, į viršų šuoliuojant visų europiečių energijos sąskaitoms?
Pusė elektros – iš atsinaujinančių išteklių
Ataskaitoje skelbiama, kad rusiškų gamtinių dujų importo į ES dalis sumažėjo nuo 45 proc. 2021 metais iki 18 proc. šių metų birželį. Vos per trejus metus – du su puse karto! Beje, reikia pabrėžti, kad gamtinių dujų vartojimas dėl įvairių priežasčių ES apskritai mažėjo. Štai 2022-2024 metais jų paklausą pavyko sumažinti 18 proc., o šių metų kovą ES narės sutarė gamtinių dujų vartojimą mažinti toliau.
Siekiant laipsniškai atsisakyti iškastinio kuro, 28-ajame Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių susitikime Dubajuje ES taip pat užėmė lyderės poziciją, palaikydama globalią iniciatyvą iki 2030 metų trigubinti atsinaujinančių išteklių energijos pajėgumus ir dvigubai padidinti energijos vartojimo efektyvumą. Šiuo metu atsinaujinančių išteklių dalis galutiniame energijos suvartojime ES sudaro 23 proc., tačiau iki 2030 metų įsipareigota ją padidinti bent iki 42,5 proc. Iki 2030 metų ES taip pat siekia pirminės ir galutinės energijos suvartojimą sumažinti 11,7 proc.
Kad energijos kainų krizės nepasikartotų
Po energijos (išteklių) kainų krizės, ypač įsismarkavusios dėl drastiško gamtinių dujų kainų augimo Rusijai užpuolus Ukrainą, Europai būtina didinti savarankiškumą apsirūpinant strateginiais resursais – visų pirma, energijos ištekliais. Tai protinga draudimo strategija: reikia nutolti nuo Rusijos energetikos srityje, o pramonei – bandyti atsikovoti bent dalį savarankiškumo apsirūpinant strateginėmis medžiagomis, kurių aprūpinimą dabar į savo rankas suėmė Kinija.
Beprecedentė energijos kainų krizė parodė, kad pradėti rimtai žiūrėti į apsirūpinimą energijos ištekliais reikėjo jau vakar. Šias problemas ES siekia spręsti būtent Žaliojo kurso rėmuose – komunikatas „REPowerEU“ numato priemones, reikalingas užtikrinti energijos išteklių pasiūlos saugumą, stabilias energijos (išteklių) kainas ir tvarią energetikos sistemą. Kitaip tariant, šis planas buvo nutaikytas į tai, kad energijos kainų krizės ateityje ne tik nepasikartotų, bet ir nekiltų apskritai.
„REPowerEU“ plane numatyti bendri europiniai veiksmai įperkamesnei energijai ir saugesnei energetikai užtikrinti, dėl ko su krize buvo susidorota išvengiant rimtesnių problemų, tokių kaip staigūs elektros tiekimo nutrūkimai (angl. blackouts). Iš to matyti, kad jei Žaliasis kursas būtų įsibėgėjęs dar iki karo Ukrainoje, energijos kainų krizės greičiausiai būtų pavykę išvengti.
Apsauga nuo elektros kainų šuolių
Šiemet taip pat patvirtinta ES elektros rinkos reforma, kuria siekiama, kad elektros kainos būtų mažiau priklausomos nuo brangaus iškastinio kuro kainų, apsaugant vartotojus nuo kainų šuolių, o tuo pat metu skatinant atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą.
Reforma apima keletą elektros kainų stabilizavimo priemonių, tokių kaip ilgalaikės elektros pirkimo sutartys (Power Purchase Agreements, PPAs) ar dvipusiai sandoriai (Contracts for Difference, CfDs), taip pat sprendimus, kaip į elektros sistemą integruoti vis didėjančius atsinaujinančių išteklių energijos kiekius.
Dvipusių sandorių schema numato, jog valstybių narių vyriausybės ir elektros gamintojai ilgesniam laikotarpiui turėtų sudaryti terminuotas sutartis, pagal kurias gamintojai už parduotą elektrą gautų nustatytą kainą. Jei rinkos kaina už šią nustatytąją sutartyje kainą būtų žemesnė, gamintojai gautų priemoką, kompensuojančią jų patirtus nuostolius, o jei rinkos kaina viršytų nustatytą kainą, gamintojai savo viršpelnius turėtų nukreipti valstybių narių vyriausybėms, kurios juos panaudotų elektros vartotojams remti.
Iš vienos pusės, tokie sandoriai padės užtikrinti stabilias elektros gamintojų pajamas, tačiau iš kitos – ir išvengti pernelyg didelių jų viršpelnių. Kitaip tariant, dvipusiai sandoriai sudarys sąlygas apsaugoti žaliosios elektros gamintojus nuo pernelyg didelių nuostolių elektros rinkos kainai krentant ir paremti vartotojus, kai elektros rinkos kaina smarkiai išauga.
Ar galime jaustis saugūs?
Nepaisant šios pažangos, ES ir toliau išlieka priklausoma nuo iškastinio kuro, kas atitinkamai lemia tiek pasiūlos saugumo problemas, tiek aukštas energijos kainas. Europos kompanijos už elektrą vis dar moka du ar tris kartus daugiau nei JAV, o gamtinių dujų kainos ES yra keturis – penkis kartus didesnės, kas, savo ruožtu, ypatingai neigiamai atsiliepia bloko konkurencingumui.
Energijos kainų skirtumą ES ir jos konkurentėse lemia ne tik gamtinių išteklių trūkumas, bet ir fundamentalios bendros energijos rinkos problemos. Rinkos taisyklės vis dar neleidžia išnaudoti visos švarios energijos teikiamos naudos, kuri galėtų atsispindėti galutinėse vartotojų gaunamose sąskaitose už energiją. Prognozuojama, kad kainų šuoliams ypatingai neatsparus iškastinis kuras pagrindinį vaidmenį nustatant energijos kainas vaidins bent jau likusią šio dešimtmečio dalį.
Be vis dar pakankamai aukštų energijos (išteklių) kainų ES taip pat teks tvarkytis ir su kitais iššūkiais, tokiais kaip atotrūkis nuo užsibrėžtų atsinaujinančių išteklių energijos ir energijos vartojimo efektyvumo tikslų, energetinio skurdo didėjimas, strateginės priklausomybės nuo trečiosiose šalyse išgaunamų gyvybiškai svarbių išteklių ir kt. Tačiau apie tai – jau kituose straipsniuose.
Garantija – savi generacijos pajėgumai
Gaminančių vartotojų plėtra tebevyksta, nors ir lėtesniu tempu, negu tais audringaisiais karo pradžios metais. 113 tūkstančių gaminančių vartotojų valdo 1,3 gigavato instaliuotos galios įrenginių, jų indėlis vis labiau juntamas. Lietuva turės dorotis su aplinkos iššūkiais vis labiau plėtodama savo elektros generaciją – kito kelio tiesiog nėra.
Savo vietą ras ir didelės saulės bei vėjo elektrinės, kurių galia skaičiuojama dešimtimis bei šimtais megavatų, ir dešimtys, o gal šimtai tūkstančių pavienių smulkių saulės elektrinių ant balkono, kurias įsidiegti trunka valandą su trupučiu, o galia – ne tokie jau kuklūs 800 vatų. Siekiant energetinės nepriklausomybės kiekvieno indėlis svarbus – ir to, kuris valdo žemės sklypą, tinkamą saulės ar vėjo parkui, ir to, kas turi balkoną ar stogą.
Asociatyvios nuotraukos šaltnis canva.com.
Šį tekstą parengė „Klimato reporteriai“ (klimatoreporteriai.lt).
Tai Lietuvoje nauja pilietinė iniciatyva, kurios tikslas – ilgainiui tapti klimato naujienų agentūra. Straipsnį prašytume skelbti nurodant autorių ir šaltinį „Klimato reporteriai“.
„Klimato reporteriai“ – viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, lėšomis.