Jerevane prasidėjusioje JT konferencijoje šalys vertina, ar pavyks iki 2030 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą. Kol kas pažanga per lėta, o vienas didžiausių klausimų – iš kur paimti pinigų gamtai saugoti, kai valstybės kasmet milijardus skiria gamtai žalingai veiklai.
Miškai kertami, rūšys nyksta, dirvožemis alinamas, o klimato kaita dar labiau silpnina ekosistemas. Prieš ketverius metus pasaulio valstybės susitarė iki 2030 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir atkurti pažeistas ekosistemas. Tačiau dabar, likus ketveriems metams iki termino, pažanga neatitinka įsipareigojimų.
Spalio 19–30 d. Armėnijos sostinėje vykstančioje Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvencijos šalių konferencijoje COP17 pirmą kartą pasauliniu mastu vertinama, kaip įgyvendinamas Kunmingo ir Monrealio pasaulinis biologinės įvairovės susitarimas. Pagal Jungtinių Tautų pažangos vertinimą, valstybės dar nėra tinkamai pasirengusios pasiekti 22 iš 23 susitarime numatytų tikslų.
Saugoti gamtą kainuoja, bet jos nykimas taip pat
Vienas žinomiausių susitarimo tikslų – iki 2030 m. užtikrinti veiksmingą 30 proc. pasaulio sausumos ir jūrų teritorijų apsaugą. Tačiau pagal dabartinius įsipareigojimus prognozuojama, kad iki dešimtmečio pabaigos saugoma bus tik apie 26 proc. sausumos ir 12 proc. jūrų teritorijų.
Be to, vien saugomų teritorijų paskelbimo nepakanka. Reikia mokslinių tyrimų, darbuotojų, apsaugos nuo brakonieriavimo, buveinių atkūrimo ir ilgalaikio finansavimo. Jei nacionalinis parkas įkuriamas tik žemėlapyje, bet neturi lėšų veikti, jo apsauga gali likti formali.
Biologinės įvairovės nykimas veikia ne tik retas rūšis ar gamtos mylėtojus. Nuo ekosistemų priklauso maisto gamyba, dirvožemio derlingumas, vandens ištekliai ir daugelis ekonomikos sričių. Dėl to gamtos apsauga yra ir ekonominio saugumo klausimas.
Milijardai gamtai – o kiek skiriama jai kenkti?
Pagal 2022 m. susitarimą valstybės įsipareigojo iki 2030 m. biologinės įvairovės apsaugai sutelkti bent 200 mlrd. JAV dolerių per metus. Tačiau Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, 2023–2025 m. kasmet buvo surenkama maždaug 75–92 mlrd. JAV dolerių – mažiau nei pusė siekiamo finansavimo.
Tuo metu valstybės kasmet skiria šimtus milijardų dolerių subsidijoms, kurios gali skatinti gamtai žalingą veiklą. Tarptautiniame susitarime numatyta iki 2030 m. pertvarkyti arba panaikinti bent 500 mlrd. JAV dolerių vertės žalingas paskatas per metus.
Tai gali būti parama veiklai, skatinančiai miškų kirtimą, perteklinę žvejybą ar taršą. Žemės ūkyje valstybės parama gali skatinti intensyvų trąšų ir pesticidų naudojimą, nors šios medžiagos, naudojamos netinkamai, teršia dirvožemį ir vandenį bei kenkia ekosistemoms.
Problema ne ta, kad visa parama žemės ūkiui ar pramonei yra žalinga. Svarbu, kokią veiklą ji skatina ir kokias pasekmes sukelia. Jei valstybė vienu metu finansuoja gamtos atkūrimą ir remia veiklą, kuri ją naikina, jos politika prieštarauja pati sau.
Daugiau kaip 130 įmonių prieš konferenciją paragino valstybes aiškiau nustatyti, kaip bus pertvarkomos gamtai žalingos paskatos. Verslui taip pat svarbu žinoti, kokių taisyklių laikytis ir kokiomis sąlygomis investuoti į tvaresnius sprendimus.
Kas mokės už gamtos apsaugą?
Finansavimo klausimas ypač svarbus mažesnes pajamas gaunančioms šalims, kuriose yra didelė pasaulio biologinės įvairovės dalis. Joms reikia lėšų ne tik gamtai saugoti, bet ir sveikatos apsaugai, švietimui, infrastruktūrai bei kitoms viešosioms paslaugoms.
Todėl kyla klausimas, kas turėtų padengti gamtos apsaugos išlaidas. Tarptautiniuose susitarimuose numatyta didinti finansavimą besivystančioms valstybėms. 2025 m. pasiektinas tikslas buvo skirti joms 20 mlrd. JAV dolerių per metus, o iki 2030 m. ši suma turėtų išaugti iki 30 mlrd. JAV dolerių. Naujausiais duomenimis, 2024 m. buvo sutelkta 19 mlrd. JAV dolerių.
Tačiau pinigų poreikis išlieka didelis, o tarptautinės paramos mažėjimas kelia abejonių, ar finansavimo tikslai bus pasiekti. Be to, gamtos apsauga neturėtų tapti dar viena skolos našta šalims, kurios neturi pakankamai išteklių jai finansuoti.
Ar Jerevanas pakeis valstybių sprendimus?
COP17 tikslas – ne tik įvertinti, kas nuveikta, bet ir susitarti, kaip paspartinti veiksmus iki 2030 m. Derybose daug dėmesio skiriama finansavimui, gamtai žalingų subsidijų pertvarkai ir tarptautiniam bendradarbiavimui.
Gamtos nykimo neįmanoma sustabdyti vien kuriant saugomas teritorijas. Tam reikia keisti ir sprendimus dėl žemės naudojimo, žemės ūkio, žvejybos, pramonės bei viešųjų pinigų paskirstymo.
Jerevane paaiškės, ar valstybės pasirengusios ne tik skirti daugiau lėšų gamtai saugoti, bet ir peržiūrėti finansinę paramą veiklai, kuri ją naikina. Iki 2030 m. liko nedaug laiko, o pažadai dar nevirto pakankamais rezultatais.
Klimato reporterių inf. DI iliustracija.